Jei sakote, kad „futbolas yra svarbiau už gyvenimą“, tai daug ką pasako apie jūsų gyvenimą, kuris, patikėkite, yra tuščias, kaip perdurtas futbolo kamuolys – futbolas yra svarbiausias žmonių gyvenime tik ten, kur gyvenimas yra beviltiškas: pavyzdžiui, Brazilijoje, kur bloguose rajonuose gali prarasti gyvybę, nes kažkas nori atimti tavo sportbačius, arba Argentinoje, kur finansų krizės tokios dažnos, kad žmonės laiko pinigus Urugvajaus bankuose.
Dar ten buvo nuostabiai nemaloni padavėja, kurios šiandien jau nebėra. Jai reikėtų dirbti ne restorane, o kokiame nors Rusijos miestelyje, kariniame komisariate, ir vykdyti nelaimėlių mobilizaciją. Gal ten ir išvažiavo. Tada, 2015 metais, tik paminėjau šaltą aptarnavimą: https://www.delfi.lt/verslas/mano-eurai/a-uzkalnio-pietus-supaprastejo-iki-kiausinienes.d?id=69297988 – ten taip pat galite paskaityti ir apie tuos žmonės, kurie vietoje „Šeimyniškių“ (toks gatvės pavadinimas) sako „Šeimynykščių“.
Vienas dalykas, kuris nepasikeitė, žinoma, lokacija: Rinktinės ir Šeimyniškių gatvių sankryža nėra maloni ar graži vieta, ir niekada tokia nebus, kol nebus nugriauta viskas, kas liko iš sovietinių Šnipiškių – kaip buvo nugriautas „Žalgirio“ stadionas. Tai štai, tas restoranas.
Jeigu sakysite, kad ne restoranas, tai gal jūs ir teisūs: tikrai vietos viduje nėra daug, žvakidžių ant stalų nėra, bet kaip daugiau pavadinsi? Metas jau lietuviams pripažinti, kad jų kalba keičiasi.
Restoranas nėra tai, ką šiuo žodžiu vadino sovietiniai žmonės, kurie turėjo galvoje skurdžią visuomeninio maitinimo prabangą ir padavėjo vilkimą fraką. Greito maisto restoranas irgi yra restoranas.
Pitarija yra nuo žodžio „pita“, kas yra mielinė duona, paplitusi daugelyje šalių: nuo Graikijos iki Turkijos, nuo Irano iki Irako, Izraelio, Libano ar Jordanijos. Ją valgo su viskuo, kas yra tų šalių virtuvėse: daugelį patiekalų tiesiog tos pitos gabalėliu ir pasiima, nuo humuso iki visokių salotų arba mėsos gabalėlių. Tai ne tik valgis, bet ir valgymo įrankis.
„Fire place“, arba „fireplace“, yra, žinoma, židinys, taip pat krosnis, arba tiesiog „ugnies vieta“.
Dabar, sako man, savininkas yra azerbaidžanietis (o istoriškai, kaip žinote, Azerbaidžanas, šalis prie Kaspijos jūros, yra tiesiog dabartinio Irano, arba Persijos, dalis, kažkada atplėšta Rusijos; dar ir šiandien Iranas turi vieną iš provincijų, kuri vadinasi „Azerbaidžanas“), todėl jis įvedė į valgiaraštį kelis patiekalus, ir tie patiekalai buvo geras pavyzdys, kaip užsienietiškus patiekalus į Lietuvą atveža tie žmonės, kurie gerai juos pažįsta, kaip savus.
Pavyzdžiui, kuku kiaušinienė (persiškas žodis کوک, dar angliškai rašomas kookoo, arba choo choo, kadangi ta „k“ raidė yra gana skardi) – iš esmės, kiaušiniai su priedais: sūris, jogurtas, tobulai paruoštas kiaušinis, ir ypač sūrios žolės, kurias galėčiau valgyti vienas. Iraniečiai šį patiekalą dažniau valgo ne pusryčiams, o pietums.
Baku duonelė gutab (dar rašoma „qutab“, su žolėmis (gali būti ir su mėsa, bet kadangi mano draugė yra vegetarė, tai ir aš pamažu tampu vegetaru), su jogurtu ir su kalendra, buvo fantastiška: šviežumas, švelnumas, subtilumas buvo toks, lyg iš tikrųjų būčiau Baku prie draugų stalo – į Azerbaidžano sostinę esu nemažai keliavęs senesniais laikais, ir dažniausiai ten mane vaišindavo ėriena iš geriausio sostinės mėsininko, o užgerdavau degtine ir užsikąsdavau marinuotais česnakais. Nors Azerbaidžane daugumas gyventojų yra musulmonai, iš sovietinių laikų jie išmoko mėgti ugninį vandenį ir, aiškino man vietiniai, jeigu alkoholį gerti šešėlyje, sode po medžiais arba po vijokliais, tai viskas gerai, nes Dievas tada nemato. Degtinės, žinoma, šį kartą negėriau, ir jums nepatariu.
Gutab yra Azerbaidžane toks populiarus patiekalas, kad net yra specialūs kursai šio patiekalo gamintojams, panašiai, kaip Italijos pietuose yra picakepių mokyklos.
Apskritai, viskame, ką ragavau, matyti dėmesys detalėms – pavyzdžiui, pomidorai yra prieš smulkinant nulupti (pabandykite kada nors – visiškai kitoks skonis), o humusas (labai geros kokybės, akivaizdu, kad rūpestingai gaminamas namuose) yra gardintas čili pipirų snaigutėmis. Net morkos, kurios nėra mano mėgstama daržovė (tiksliau, jų nekenčiu nuo vaikystės) čia buvo traškios ir labai stipraus skonio. Net ir morkas galima valgyti.
Kadangi pitarijoje yra ir krosnis, tai jie kepa picas, ir čia buvo du puikūs dalykai: pirmiausia, kadangi mes nenorėjome dviejų picų, nes bus per daug, o mano draugė Fausta nevalgo mėsos, tai šeimininkai noriai pagamino vieną per pusę – vienoje pusėje buvo su dešra (čia man), kitoje – penkių sūrių pica (žinau, kad standartinis variantas yra „quattro formaggi“, keturi sūriai, bet čia viskas pagerinta, todėl iš quattro pasidaro cinque). Antriausias dalykas buvo tas, kad picos padas buvo plonas, labai gerai iškildintas, puikiai suformuotas. Lietuva yra picų kraštas, bet geri pado variantai ne taip dažnai pasitaiko, kaip norėtųsi.
Man dar labai patiko arbata azerbaidžanietiškuose (kiti pasakytų – turkiškuose) tulpės formos stiklo puodeliuose. Taip, tai tik puodelis, bet iš jų labai skanu gerti. Sakau, pasirūpinta detalėmis.
Dviese sumokėjome labai kukliai, 41 eurą, ir dar palikom arbatpinigių.
Galvojau, kaip vertinti. Prieš septynerius metus, buvo keturios žąsys iš penkių. Dabar ir šiaip, ir taip varčiau savo jausmus ir emocijas, ir supratau, kad neturiu priežasties neduoti penkių žąsų. Restoranas labai sutvirtėjo ir paaugo, ir Vilniuje jis yra svarbi gastronominės scenos vieta. Taip kad penkios žąsys ir penkių.
Pitarija „Fire Place“, Šeimyniškių g. 17, Vilnius. Tel. +370 682 22293.
Nuo antradienio iki šeštadienio – nuo 07:00 iki 21:00. Sekmadieniais nuo 09:00 iki 19:00.