Šiaip jau esu tikras, kad daugelis žmonių yra aptarnaujami maždaug taip, kaip nusipelno. Paskaitai kokį nors skundų rinkinį ir supranti, kad visgi teisingumas yra: nors idealiame pasaulyje turėtų būti taip, kad kiekvienas yra aptarnaujamas puikiai, nepriklausomai nuo jo tono ir charakterio savybių, bet daugelis žmonių, kurie lieka nepatenkinti aptarnavimu, patys prisiprašo. Kelia absurdiškus reikalavimus ir pretenzijas, sako, kad čia netikra pica, netikras kepsnys, ne tokios krevetės turi būti – o jis štai yra buvęs Tailande, pietavęs Barselonoje, gyvenęs Anglijoje, ir va ten viskas teisingai, o čia pas juos Lietuvoje – nesąmonė.
Jei svečias viskuo iš eilės nepatenkintas, greičiausiai problema yra ne restoranas, o jis pats: arba nuėjo ten, kur jam nereikėjo eiti, arba turi lūkesčius, kurie neteisingai adresuoti (įsivaizduoja restoraną, kurio pasaulyje nėra, arba, jei yra, jis ten net negali sau leisti eiti).
O jei mane draugiškai aptarnauja ir aš pasijuntu laukiamas, tai galbūt yra ir todėl, kad ateinu ir visada noriu, kad restoranui sektųsi (skirtingai nuo populiaraus mito, restoranų sudirbinėjimas nėra mano siekis arba džiaugsmas). „Jei turėčiau restoraną ir jis pas mane ateitų, išmesčiau pro duris“, sako tie, kas todėl niekada restorano neturėjo ir neturės. Ką tu išmestum pro duris, tu net durų neturi.
Šiandien norėjau papasakoti apie didelį atradimą, kuris visą laiką buvo po ranka. Šefas Vylius Blauzdavičius, kuris save vadina vikingu, didelis barzdotas vyras (ir barzda tikrai galinga, o ne toks madingas apšepimas, kaip pas mane), parašęs knygą apie maisto kepimą ant grilio (kiti sako – ant griliaus, bet tai neteisinga: juk sakoma „užlipau ant kamščio“, o ne „ant kamščiaus“), turintis mėsos parduotuves, jau senokai gamina mėsą žmonėms ir jau prieš kurį laiką norėjau pas jį nueiti, vieną kartą buvau net užsisakęs staliuką, bet prastai pasijutau po skiepo, ir nusigavau ten tik dabar, ir – kaip sykis – šeimininkas buvo vietoje, ir net sutiko su manim nusifotografuoti. Manau, kažkuo esame panašūs. Na, marškinėliais tai jau tikrai. Pasižiūrėkite į nuotrauką.
Vyliaus restoranas yra tikrai nelabai prabangioje Vilniaus vietoje – prie Neries ir Algirdo Brazausko tilto (iš Žirmūnų pusės), Sporto gatvėje – nors labai daug sportininkų neteko matyti, ten daugiau yra lengvai pasportuojantys, tokie kaip aš. Ten yra viskas, ką mačiau panašiuose barbekiu restoranuose Amerikoje – viskas apie maistą, interjeras virš paprastumo, virš baro – galvijų kaukolės ir kaubojiška skrybėlė, bet daugiau jokio įmantrumo. Patiekalai be kokių nors išgalvotų ir sudėtingų vardų ir pavadinimų, tiesiog aprašyta, kas yra.
Tiesą sakant, aš nelabai tą meniu ir skaičiau – nėra ten jokių nematytų pramanų, nes svarbiausias dalykas yra kepta mėsa, kuri kepta kaitroje, kurią supjausto ir deda ant lėkštės, arba sudeda didelį padėklą keliems žmonėms, kaip mes ir padarėme su bičiuliu. Aišku, yra daržovių garnyras – tiesiog tam, kad nebūtų vien mėsa, reikia kažkuo ir užsikąsti. Turbūt įmantriausias patiekalas būtų plėšytos mėsos spurgytės, keptos ne su kvietiniais, o su avinžirnių miltais – jas atneša, kaip užkandį, ir aš jums pažadu, kad jos dings nuo stalo akimirksniu. „Reikia stengtis neužsikimšti, pasilikti vietos skrandyje“, sako proto balsas, bet tai yra taip švelnu ir taip džiaugsminga, kad negali sustoti valgęs.
Kaip jau sakiau, nežiūrėjau į meniu. Priėjęs šefas Vylius pasiūlė, kad jis gali tiesiog visko pririnkti, aš pasakiau – žinoma, viskas jūsų nuožiūra, absoliučiai viskas, tik būtinai norėsiu paragauti dar ir burgerio, nes mano jau tokia tradicija, toks pomėgis.
Pagrindinė taisyklė yra tokia: jei pats šefas ateina prie jūsų stalo, jūs neturite priežasties jam leisti parinkti jums pietus arba vakarienę. Galite nebent pasakyti, jei esate vegetaras (na, „Smoke“ restorane vegetarų turbūt dažnai nebūna), arba jeigu ko nors visiškai netoleruojate, arba jeigu turite apribojimų biudžete, kiek jūs galite išleisti pinigų (toks modelis japoniškuose restoranuose, kai šefui pasakote tik biudžetą, vadinamas „omakase“) – tačiau mažai yra šansų, kad jūs geriau žinosite, negu šefas, ko jums reikia norėti; nebent ten jau labai dažnai vaikštote ir viską mokate mintinai.
Kalbėjomės su šefu labai daug – ir per pačius pietus, ir prieš juos, ir paskui dar stovėjau ir plakėme liežuviais – apie japoniškos jautienos kainas, apie žmonių lūkesčius, ir apie burgerius.
Gerą burgerį padaryti nėra sunku, bet jie dažniau sugadinami, pradedant juos komplikuoti ir pridedant tiek sudėtinių dalių, kad nesigauna nei apžioti, nei lengvai valgyti, nei rankoje nulaikyti. Kažkada burgerių revoliuciją Lietuvoje pradėjo „Drama burger“ restoranas, kuris (dar litų laikais) pasiūlė geresnių sudėtinių dalių ir profesionaliai sukonstruotus burgerius, ir kiti nusekė paskui (apie „Drama“ negaliu rašyti daug, nes ten yra gaminamas mano vardo burgeris, ir todėl nenoriu, kad atrodytų, kad aš juos reklamuoju). Tačiau vėliau prasidėjo visokie išsidirbinėjimai, ir jie į gerą nenuėjo. Vyliaus burgeris yra be daržovių, ką aš visokeriopai sveikinu. Jis sako, kad mėgsta patį paprasčiausią McDonald‘s čyzburgerį arba dvigubą čyzburgerį (na, gerai, mėsainį su sūriu). Aš jam pritariu.
Galite ateiti į restoraną „Smoke“ vien dėl to, kad paragautumėte, koks turi būti paprastas burgeris, be išsidirbinėjimų. Arba galite ten eiti, jeigu norite paragauti Užkalnio mėgstamiausios mėsos, lėtai rūkomo jautienos brisketo (krūtininės), kurią aš dievinu – Amerikoje, Teksase, brisketas dažnai būna tik sekmadieniais, nes jį reikia rūkyti per naktį, ir jis valgomas tik su labai paprasta balta duona, kai visi grįžta iš bažnyčios.
Ir dar vienas požymis, kad mėsa labai gera: puikių padažų (o Vylius juos gamina pats, ir aš patarsiu jums išbandyti jo barbekiu padažą, kuris yra gaivesnis ir rūgštesnis, nei tie iš parduotuvės, kuriuos jūs esate bandę) beveik neprireikė, nes pati mėsa yra tokio sodrumo ir sultingumo, tokio kompleksiškumo, kad ten padažas gal tik gadintų reikalą, bet bent jau paragaukite. Net kalakutiena (kuri šiaip yra pati iš savęs sausesnė ir mažiau išraiškinga mėsa) buvo pagaminta labai gardžiai ir irgi alsavo skoniu, o jau ką kalbėti apie savos gamybos jautienos dešreles, kurios buvo maloniai sausokos – ir gerai, nes riebalo gausa dažnai reiškia bandymą piginti procesą.
Įspūdingi buvo pastramio sumuštiniai, kurie pervertė esamą tendenciją nuo galvos ant kojų (arba nuo kojų ant galvos) – pastramis, tradicinis Rytų Europos žydų patiekalas, išpopuliarėjęs Amerikoje, iš sūdytos jautienos, čia buvo sausas, ne virtas, ne pažliugęs, nes labai dažnai sumuštiniai su pastramiu būna labai gausiai prikimšti mėsos ir ta mėsa yra minkšta, o čia pastramio buvo nelabai daug, bet jis buvo stipraus skonio ir toks tvirtas. Rekomenduoju visapusiškai.
Tiesa, ir coleslaw, amerikietiškos barbekiu restorano salotos (lietuviškai dažnai taria „koleslovas“, kaip „boleslovas“, bet šiaip jau „koleslooo“) buvo idealios kondicijos, irgi nepažliugusios majoneziniu padažu, ne permirkusios, o traškios.
Dviese sumokėjome 46 eurus – juokinga suma, labai pigu už tokią gausą. Ir arbatpinigius, žinoma.
Ar rekomenduoju? Jūs juokaujate, žinoma, kad taip. Ten jau dabar sunku gauti vietų, dabar bus dar sunkiau. Eikite ir džiaukitės. Penkios žąsys iš penkių, ir šefas prieis ir prie jūsų, nes jis labai mėgsta eiti prie lankytojų.
Smoke by Chef the Viking, Sporto g. 11, Vilnius. Tel. +370 637 5333. Facebook profilis: https://www.facebook.com/smoke.viking
Pirmadieniais nuo 11:00 iki 15:00, nuo antradienio iki penktadienio – nuo 11:00 iki 15:00 ir nuo 17:00 iki vidurnakčio, šeštadieniais nuo vidurdienio iki vidurnakčio, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 20:00.