Aš skiriuosi nuo kitų kritikų (jie yra užsienyje, nes restoranų kritikų be manęs Lietuvoje nėra, išskyrus tik Aidą Puklevičių, kuris, deja, apie restoranus neberašo, o labai gaila, nes jo išmanymas yra tikrai ne blogesnis, negu mano, o gal ir geresnis) tuo, kad aš niekada neapsimetu, esą esu kažkoks objektyvus ir pakylėtas. Kaip man vaizduojasi, taip ir pasakoju.
Dėl to žmones ir siunta. Jie patys bijo taip elgtis (o norėtų) – sakyti, ką galvoja apie maistą, apie Michelin, apie aplinkinius žmones ir gimines iš kaimo, apie tautinius durnumus: bulviakasį, Euroviziją, tėvų supratimą apie diplomo būtinumą ir psichoterapijos žalą ir kitus dalykus, kurie kuria mano tekstų neabejotiną magiją.
Su Nida ir jos maistu mano santykis labai ypatingas.
Pirma, tai miestelis, kuriame prasidėjo „Laukinės Žąsys“ prieš daugiau nei penkiolika metų. Tų restoranų, kuriuos aprašiau savo pirmosiose naiviose apžvalgose, jau nėra – arba aš į juos jau neinu: Pašiūrė, In Vino, senosios postsovietinės Ešerinės.
Antra, Nida yra ta vieta, kur restoranų savininkai sistemiškai sugeba uždirbti iš savo veiklos.
Trečia, Nida yra ta vieta, kur beveik neatvyksta mano labiausiai nemėgstami runkeliai ir lietuviškojo komentariato piktžaizdės: nepaliekantys tipsų (arbatpinigiais nebevadinkim), besiskundžiantys kainomis, personalą varinėjantys, patiekalų nepažįstantys (jie žino tik tris patiekalus: keptą duoną su sūrio gaminiu, šildytus cepelinus ir skystus biudžetinius šaltibarščius, kuriuose plūduriuoja vienišas virto kiaušinio ketvertukas). Tie, kas būna Nidoje, yra dažniausiai keliavę ar gyvenę užsienyje (geriausi šalies žmonės) ir nori restorane ne sotaus prisikimšimo, o patirties ir gerų emocijų.
O geras emocijas restorane patiria tik geri žmonės, o durniai, įtarieji ir pesimistai, kaip visada, patiria vien durnumo, apgautumo ir skriaudos pojūčius.
Restoranas Nidus yra viename iš Nidos sisteminių viešbučių, kuris, dabar renovuotas, yra pastate, likusiame mums iš partinės-brazauskinės nomenklatūros laikų.
Jis praėjo savo pokyčių laikus – seniai seniai man ten atnešė legendinėmis tapusias Cezario salotas, ant kurių buvo užpiltas medaus ir garstyčių padažas, nes teisingas padažas baigėsi.
Ten buvo gerais laikais nuostabūs varškėčiai, ten užsisakinėdavau dvigubą porciją jautienos kepsnio (tada kepdavo tik be kraujo), ir jis man primena gyvenimo etapą, kai ne tik su šeima išleisdavom Nidoje per atostogas 2000 litų dienai, bet ir tuo smagu buvo girtis, nes kurgi aš būsiu nepasigyręs – reikia atspindėti savo tradicinį karikatūrinį įvaizdį.
Dabar Nidus yra visai kitoks – elegantiškas, gal kiek senamadiškas (gerąja prasme), ešerio spurgytės užkandžiui yra tokia klasika iš netolimos praeities, o koldūnai su lašiša balto vyno padaže (11 EUR) nusiuntė į jaunystę: kažkada tai buvo prabangiausias patiekalas Vilniaus Radisson Astorijos restorano meniu, o Astorijoje gyvendavau, kai iš Anglijos atvykdavau komandiruotėms į Vilnių ir vėlgi šokiruodavau taksistus ir gimines, kad vaizduoju anglų poną, užuot apsistojęs pas mamą, kaip normalūs lietuviai.
Kiek anuomet kainavo tie koldūnai, neprisimenu, atrodo, gal 65 litus, bet jie būdavo dar ir su ikrais, ir padažas baltojo vyno irgi buvo. Sutikite, skamba labai gerai. Duskit pavidolei.
Tai tie prisiminimai ir užplūdo mane Nidos Niduse. Tiek išskydau, kad dar ir karštą šokoladinį pyragą užsisakiau. Nesu smaližius, bet norėjosi.
Sumokėjau 30 EUR – visai nedaug. Vakarienė vienam – beveik nemokamai.
Nuostabus potyris. Tapau geresnis žmogus. Keturios žąsys iš penkių.
Nidus, G.D.Kuverto g. 15, Nida.
Tel. +370 469 52001.
Tinklalapis: https://www.nidus.lt/lt/restoranas/
Pasiklauskite darbo laiką prieš atvykdami – ne sezono metu, kas gi gali pasakyti.
