Net ne visai stebuklas: truputį daugiau, nei pusė milijono eurų, išmokėti Michelin inspektoriams už apsilankymą (ne už žvaigždutes) – suma, už kurią nenusipirksi nė padoraus buto Vilniuje (ypač su vieta automobiliui statyti) akimirksniu atnešė Lietuvos gastronomijos industrijai viską, ko buvo tikėtasi ir net tai, ko nebuvo.
Švietimo efektas ir neraštingumo likvidavimas. Net didžiausi kietakakčiai ir kolūkiečiai išgirdo žinutę, kad restoranai yra rimtas verslas, kur sukasi daug pinigų ir yra tūkstančiai darbo vietų. Anksčiau (deja, ir Ingridos Šimonytės vyriausybėje, jau nekalbant apie anksčiau buvusius valstiečius) buvo manoma, kad restoranai yra nebūtina ponų mėgstama nesąmonė, išlepusių lėbautojų rojus, be jų galima gyventi ir jau tikrai jais nereikia rūpintis.
Tai supratimas, įskiepytas iš sovietinės Lietuvos laikų, kai baisūs sovietiniai restoranai buvo laikomi amoralia vieta, kur svečiai iš Gruzijos tvirkina lietuves moteris, kur padavėjai apgaudinėja, durininkui reikia duoti kyšį, kad įeitum, virtuvės darbuotojai vagia produktus, rūbininkas iš po prekystalio prekiauja brendžiu po darbo valandų ir orkestre girti muzikantai groja apie Palangos jūroje nuskendusią meilę ir raudoną rožę (vėliau – apie baltąsias rožes žiemą mirštančias už stiklo).
„Restoranams šlovė, turčiams įmantrus valgymas, o kas paprastiems žmonėms?“.
Pirmiausia, valgymas ne vien turčiams, kuo galėjo įsitikinti ir įsitikino daugelis. DELFI kolegė Vytautė Merkytė lankėsi restorane Demo ir dviese už vienos žvaigždutės vakarienę sumokėjo 158 EUR (https://www.delfi.lt/maistas/kur-pavalgyti/apsilankiau-michelin-zvaigzdute-ivertintame-restorane-nelabai-ka-ismanau-apie-kulinarija-bet-158-eurai-gera-kaina-120031203) – Europos kontekste tai net ne normali kaina, tai specialus pasiūlymas, juokingos kainos akcija atrakcija, malonus siurprizas, gražus ir laikinas, kaip obelų žiedai. Tokios komiškos kainos ilgai nesilaikys, jau po metų mokėsite bent jau dvigubai daugiau. Tai žino kiekvienas, kas varsto Michelin restoranų duris kitose pasaulio šayse.
Kainos kils, bet ne todėl, kad kas nors būtų gobšus. Michelin įvertinimas visiems restoranams reiškia minias lankytojų ir bent jau dvigubėjančius kaštus.
Jau dabar, šiandien, kai jūs skaitote šį tekstą daugelis įvertintų restoranų už galvų susiėmę: pirmiausia, reikia ne šiaip naujų žmonių, reikia papildomų pamainų, nes staigiai restoranai užpildyti visiškai (ir tai nepaisant to, kad vasara ir žmonės išvažiavę prie jūros ir į sodybas, miškus ir prie ežerų). Kur gausi tas naujas pamainas? Dalis darbuotojų išsikedenę į Palangą ir Kuršių Neriją, kur jau gegužės pradžioje restoranų savininkai mėtė į darbuotojus banknotais, tik atvažiuokit dirbti. Šimtas penkiasdešimt eurų už ilgąją pamainą, plius arbatpinigiai, nėra nematytas (jei niekada nedirbote restorane, nesvaikite – jums tiek niekas nemokės; tiek moka kietiems darbuotojams, kurie padaro tūkstantinius pardavimus per vakarą).
Pirmieji Michelin apdovanojimai Lietuvoje mat sutapo su tokia vasara, kokios nebuvo dvidešimt metų: pasakiški orai, fantastinė vartojimo nuotaika, beprecedentinės žmonių pajamos ir tai, kas vadinama angliškai „feelgood factor“, gera nuotaika, kai žmonės jaučiasi gerai apie save ir savo gyvenimą.
Kas paprastam žmogui? Kaipgi, tai tūkstančiai darbo vietų šalies ekonomikoje, nuo indų plovėjų iki produktų tiekėjų, valytojų ir virtuvės pagalbininkų. Ir, kai paklausa taip staigiai auga, kils ir atlyginimai. Tai absoliučiai neišvengiama. Jeigu jūs norite dirbti maitinimo sektoriuje ir jums šiandien nesiūlo daugiau pinigų, negu siūlė prieš mėnesį, ieškokite problemų savyje.
Šie Michelin apdovanojimai išvedė į orbitą trisdešimt keturis Lietuvos restoranus. Norite skaičiuoti pinigus? Skaičiuokim pinigus.
Trisdešimt keturi restoranai Lietuvoje po apdovanojimų įsimeta papildomai po du tūkstančius eurų apyvartos per dieną kiekvienas, čia taip labai konservatyviai skaičiuojant. Kas daugiau, kas mažiau, bet manau vidutiniškai penkiolika papildomų čekių išsimuša, manau, sutiksite? Tai 476 tūkst. papildomų eurų per savaitę. Pusantros savaitės po apdovanojimų – ir iš biudžeto sumokėti pinigai jau grįžo.
Tai 476 tūkst. papildomų eurų per savaitę. Pusantros savaitės po apdovanojimų – ir iš biudžeto sumokėti pinigai jau grįžo.
Įsivaizduojate, kas bus per metus? Keliolika, keliasdešimt papildomų milijonų apyvartos sektoriui (kuris, beje, jau moka kosminį PVM į biudžetą). Nes kainos dar kils, apyvartos dar kils, atlyginimai dar augs, o kas bus rudenį, kai vaikučiai grįš į mokyklas, o tėveliai į didmiesčių restoranų sales?
Bet tai dar ne viskas. Nauji pinigai ateina ir į tuos restoranus, kurie nebuvo apdovanoti ar paminėti prancūzų gide. Svetingumo industrijoje yra „atvirkštinė konkurencija“ – jei gatvėje yra vienas restoranas, jis gauna kažkokią apyvartą, jei šalia jo atsiranda dar du, kiekvienas iš trijų gauna apyvartas didesnes, negu pirmasis gaudavo anksčiau.
Vartojimas skatina vartojimą, kuo daugiau vartoji, tuo labiau norisi, ir taip auga ekonomika ir šalis tampa galinga. Panašiai statomi nauji prekybos centrai ne todėl, kad jau esami prekybos centrai šimtu procentų užpildyti lankytojais, o todėl, kad kuo daugiau atidarai parduotuvių, tuo daugiau žmonės vaikšto į parduotuves ir jose perka.
Girdėjau daug pasišaipymų, esą kodėl nėjot į tuos pačius restoranus, kol jie neturėjo žvaigždučių ar šiaip paminėjimų ir gražių raudonų Michelin iškabų ant sienos? Argi maistas nebuvo tas pats? Argi jūs nesate reklamos vergai ir aukos? Atvažiavo prancūzai, parodė pirštu, kur gerai, ir dabar lietuviai kaip avys išsirikiavo į eilę?
Pirmiausia, tai aš ir anksčiau ėjau, bet Michelin apdovanojimai tikrai ne man skirti. Reklama veikia, ir ji veikia būtent taip, ir tai yra normalu ir gerai. Reklama yra gamtos dėsnis, ji – kaip žemės trauka, kaip deguonis ir kuras degimo procesui, ji – kaip suspaustų dujų galia ir jų plėtimasis kaistant.
Piktintis reklamos poveikiu, sakyti „nežinojom ir nereikėjo“, bliuznyti: „gerai prekei reklamos nereikia“, „reklamuojama prekė – pigi“ ir visaip išvedžioti „reklamuoja, reiškia, niekas neperka“ yra pavydaus, apgailėtino, pagiežingo sovietinio runkelio požymis. Toks žmogus tebesiilgi sovietinės tvarkos.
Reklama yra ekonomikos variklis, ir lygiai taip pat vieną dieną į filmą ateina tūkstantis žmonių, o rytoj jis gauna „Oskarą“ ir ateina jau keli milijonai, nors filmas tas pats, bet žmonėms patinka, kai kas nors pasirenka už juos. Kuo didesnis autoritetas, tuo geriau veikia. Būtent todėl garsiausi prekės ženklai yra vertinami pasaulyje milijardais – pagal tai, kiek jie padeda parduoti.
Žmonėms apskritai labai patinka, kai už juos pasirenka kiti, ir kai įsakmiai liepia ką nors daryti. Žinote, kokia yra populiariausia ir labiausiai auganti pornografijos rūšis, ypač tarp ją žiūrinčių suaugusių moterų? Tai ne aš sugalvojau, tai paskaičiavo specialistai. Tai – ne romantiškas nuotykis iš atostogų apartamentų su daug gėlių ir šampano. Labiausiai žiūrovėms eina tas siužetas, kur gatvėje pagavę pasimetusią žioplą poniutę keli nesiskutę vyrai tepaluotais kombinezonais nusiveda į rūsį, suriša ir patvarko ant purvino čiužinio įvairiais būdais, kurių čia aprašinėti negalima.
Dėl šitos pačios priežasties kavinės turi „mėnesio kavą“, restoranai turi „šefo rekomenduojamą patiekalą“ ir būtent dėl to žmonės skaito Užkalnį ir atėję į viešojo maitinimo įstaigą prašo to paties, ką valgė Užkalnis, o keli šalies restoranai turi net ir „Užkalnio meniu“, kad nereikėtų galvoti.
Jeigu jus suneramino kelių savaičių rezervacijos laukimas prie naujai išgarsėjusių restoranų, vis tiek rezervuokite dabar. Kitaip jau greitai reikės laukti kelis mėnesius.
Ir pasigirti draugams – mes jau buvome Michelin žvaigždutes gavusiuose visuose keturiuose restoranuose, o jūs ką, dar ne? – yra visiškai gražu, normalu, lietuviška ir patriotiška. Pirmyn į sėkmę, kitamet sąraše restoranų bus jau žymiai daugiau.
