Papasakosiu jums istoriją, kuri yra susijusi su mano praeitimi. Kažkada, kai studijavau architektūrą (laikai buvo alkani ir skurdūs, sovietiniai), mums reikėjo su kolegomis kažkokiam projektui spalvotos folijos. Pirkti jos nebuvo, ir mes nuvažiavome (kažkas sugalvojo iš mūsų, tikrai ne aš) į dabartinę Saltoniškių gatvę, kur tais laikais buvo pieno kombinatas.
Ko ten? Ten buvo spalvotos folijos, kuria uždarinėjo pieno, kefyro ir grietinės butelius. Kol laukėme neskaniai kvepiančiose patalpose (daug išlieto seno pieno), pasirodė krovikas, kuris nešė dėžę su kefyro buteliais (ne mums nešė), koja jam užkliuvo ir išmetė ją ant žemės, ir buteliai sudužo. “Zbignievai, tu vėl girtas, kada tu ateisi į darbą kaip žmogus”, su priekaištu pasakė sargienė. Zbignievas nusišypsojo neblaivaus žmogaus šypsena ir pabandė mirktelėti: “tai gi Kalėdos!”. Visas dialogas vyko baltarusių ir lenkų kalbų mišiniu, kuris Lietuvoje žinomas kaip tuteišių dialektas. Iki Kalėdų dar buvo likusi savaitė - Adventas buvo pačiame savo sąstingio įkarštyje.
Šiandien ten pieno kombinato seniai nebėra - ir gerai, nes miesto viename geriausių rajonų (Žvėryne) tikrai ne vieta pramonės įmonei, tegu ir maisto pramonės.
Tarp naujų biuro pastatų, kurie ten pristatyti, ir yra šis restoranas, su didžiuliu užmoju bent jau pagal interjerą ir erdvę - pirmas žvilgsnis labai džiugina. Tai vienas geras laiko ženklas: mes pagaliau darome didelius restoranus, kurie kartu yra ir geri (vienas pavyzdžių yra Mussels Brussels, apie kurį jau rašiau portale DELFI, čia yra jo naujausia apžvalga, tiesa, ji mena tą laiką, kai sėdėjome lauke.
Žinoma, yra daug restoranų, kurie yra dideli ir blogi - visokios ten tinklinės picerijos ir panašiai, bet tai pamoka, kurią mes sėkmingai išmokstame iš Amerikos: nebūtinai geras turi būti tik “mažas, jaukus restoranėlis” (brr, kokie nemalonūs žodžiai: “kepyklėlė”, “senolių kepyklėlė”, “restoranėlis”, “kavinukė”, “viešbutukas”), didelis biznis kartu gali būti ir geras.
Iki nelabai senų laikų vienintelis tikrai labai puikus meksikiečių restoranas Lietuvoje buvo vienas (kartu ir geriausias restoranas šalyje) - Agave, kuris yra Kaune: “Užkalnis atleido Kaunui”, tai pakankamai sena apžvalga, bet restorane daugybę kartų esu buvęs nuo to laiko, ir per visą laiką jis tik gerėjo. Prieš kurį laiką labai pradžiugino Casa Peligrosa, čia kur Vilniuje. Dar Naugarduko gatvėje esu radęs puikų El Gato Negro.
La Capital (Feisbuke rašo LaCapital) yra didelis meksikiečių restoranas Vilniuje su meksikiečiu šefu, kuris man pasirodė kaip labai tvirtas ir kompetentingas nuėjimas tolyn nuo prakeikto, atsilikusio, užvakarykščio kaimietiško Meksikos interpretavimo, kuriam prieš dešimtmečius padėjo tragiškas (nors ir puikaus interjero) restoranas Gedimino prospekte, atsiradęs vietoje picerijos “Vidudienis”, kur buvo lietuviški karbonadai su “Tabasco” padažu ir todėl virtuvė buvo neva meksikietiška. Panašiai galima užtepti adžikos padažo ant skrylių ir pavadinti tai gruzinų virtuve. Nereikia šitaip daryti.
Kad bus gerai, pamačiau jau nuo pirmojo kokteilio (nealkoholinio, ačiū labai): Michelada paprastai yra mišinys iš alaus, pomidorų sulčių, prieskonių, neišskiriant nė mano mėgstamo skonio stipriklio MSG (natrio monoglutamato) ir sūraus geldelių nuoviro. “Clamato” - žodis iš angliško “clam” (geldelė) ir “tomato” (tomatas, kurį kai kas vadina pomidoru). Lietuviai šio nuostabaus kokteilio paprastai nežino, nebent būtų buvę pakankamai gyvenę užsienyje, vesternizuoti, civilizuoti, plataus akiračio ir tinkamai nulietuvinti (nulietuvintais vadinu tuo savo tautiečius, kurie yra geresni už kitus, nes nebesako atsiradus pirmai progai sakyti, kad jiems pas mamą skaniausia, ir neaiškina, kad pats geriausias dalykas yra silkė su bulvėmis ir tos visos egzotikos nereikia). Michelada buvo žiauriai gera (7 EUR).
Kitas puikaus maisto indikatorius buvo paties restorano gaminta gvakamolė (9 EUR), kuri čia buvo kreminio tipo (gvakamolė būna lygaus sutrynimo, arba su gabalais, ir man abidvi patiko). Jau gerai.
Geriausias patiekalas, į kurį kitą kartą norėsiu tiesiog nugriūti, užsisakęs penkias porcijas (arba, dar geriau, dvidešimt penkias, jei ateisiu su draugais), mano ir dukros Mildos nuomone, buvo takai (tacos al pastor, 8 EUR), su puikiomis tortilijomis.
Man buvo žiauriai geri pyragiukai (jie sako - kibinukai, po 7 EUR), su žuvimi (pescadillas) ir jautienos išpjova (tetela), pastarieji dar ir su nuostabiu žaliu “salsa verde”, iš tomatillų, kurie yra meksikietiški žalieji pomidorai. Jaučiausi, kad esu tikrai kompetentingame restorane.
Kreminė kukurūzų sriuba man buvo jaukumo eliksyras (tai buvo viena tų dienų, kai norėjosi šilumos, jūs žinote, kaip šiais laikais vėluoja vasara Lietuvoje).
Ir ėriena (barbacoa de cordero, 22 EUR), patiekiama su tortilijomis ir puikiomis salsomis, ir jautienos šonkaulių mėsa buvo absoliučiai nepriekaištingos, su gausiais priedais, ir čia man indikatorius yra pico de gallo, “gaidžio snapas” (iš smulkintų pomidorų, svogūnų ir pipirų), dar vadinamas “salsa cruda”, kuris visada pažymės gerą meksikiečių restoraną. Nebūna prasto restorano ir gero pico de gallo, kaip nebūna geros duonos blogame restorane.
Prasikrapštęs akis, neradau sąskaitoje churros, deserto (kaip suprantu, restoranas mus pavaišino jais), ir kavos neradau čekyje. Churros buvo subtilūs, gana sausi ir traškūs, aliejaus nepersigėrę, jų būna visokių, man geriausiai juos gamina Liutauro Čepracko virtuvė restorane “Meat” (čia irgi apžvalga iš senesnių laikų, kai dar churros ten nebuvo; man labiausiai norėtųsi meksikietiškos kavos su cinamonu, bet čia tokios nebuvo, tai gėriau su šokoladu.
Sumokėjau 109 EUR už pietus dviems ir palikau arbatpinigių. Tikrai verta nueiti, verta grįžti ir verta pašlovinti tą jūsų Lietuvą, kuri pagaliau atsibudo iš dešimtmečiais trukusių sapnų ir pagaliau siūlo stiprią meksikiečių virtuvę. Dar vienas žingsnis link to, kad Lietuva būtų kuo labiau, kaip Amerika, ir dar vienas žingsnis link anglų kalbos įteisinimo, kaip antrosios valstybinės kalbos. Ispanų (kuria kalba Meksikoje) galės būti ketvirtoji valstybinė kalba, iškart po ukrainiečių. Penkios žąsys iš penkių.
LaCapital, Saltoniškių g. 7C, Vilnius. Tel. +370 634 33388.
Tinklalapis: www.lacapital.lt Facebook
Nuo pirmadienio iki trečiadienio - nuo vidurdienio iki 23:00, ketvirtadieniais ir penktadieniais - nuo vidurdienio iki vidurnakčio, šeštadieniais - nuo 11:00 iki vidurnakčio, sekmadieniais - nuo 11:00 iki 22:00.