Bet pažiūrėti, kas vyksta, privalau. Nes būtent šis šefas bus pirmasis, kas Lietuvoje gaus „Michelin“ įvertinimą. Kodėl? Nes Liutauro darbai yra ne tik inovatyvūs, bet ir nuosekliausi. Prancūzų inspektoriai labiausiai žiūri būtent nuoseklumo. Viskas restorane turi veikti, kaip kariuomenėje. Tai – prancūzų modernios virtuvės idėja (kažkada prancūzų šefas ir autorius Auguste Escoffier, dirbęs XIX amžiuje, įvedė griežtą tvarką virtuvėse, kad nugalėtų anksčiau buvusius papročius prancūzų šefams virtuvėje dirbti apsikiaulinus, rūkyti ir nuolatos būti neblaiviems).
Tada, kai pastarąjį kartą rašiau apie Čepracką (2020 metais), kalbėjau taip: „Stipriausiųjų virusas neima, arba kaip Užkalnis 400 eurų vakarienei išleido“. Gal ir nereikėtų vis kainos minėti, bet ką galiu padaryti, kai tokie minėjimai generuoja peržiūras ir dėmesį? Žmonėms Lietuvoje įdomiausia pinigai, seksas ir maistas, o kadangi apie seksą rašyti gastronominiame kontekste nesigauna, bent jau pinigus reikia aptarti.
Tie laikai (2020-2021), kuriuos mes jau beveik spėjome pamiršti, buvo labai negailestingi Lietuvos restoranams: virusas viską šienavo aplink save, ypač normalų mūsų gyvenimą, pramogas ir džiaugsmus, o kur dar tokia aplinkybė, kad aukštosios virtuvės nelabai pagaminsi išsinešimui?
Pagaminti galima, tačiau ji neatvažiuos tokia, kokia turėtų būti.
Liutauras Čeprackas jau prieš kokį dešimtmetį įsiveržė į mūsų gyvenimą su degustacinėmis vakarienėmis, kurios tada buvo naujovė Lietuvoje – ir viskas būdavo tik nustatytu laiku (protinga, nes virtuvė yra ne tik menas, bet ir gamyba; nemanykite, kad didžiausiose Renesanso dirbtuvėse, kur kūrė nuostabias skulptūras, viskas buvo tik apie įkvepimą: šimtai žmonių triūsė koordinuotai, ir gal ne šimtus, bet tikrai labai daug rasite didžiosiose virtuvėse).
Dabar ponas Čeprackas pabrėžia, kad gamina ir atskirus patiekalus a la carte (aš labai teberekomenduoju trasnformuotą Kyjivo kotletą, kuris gaminamas iš putpelės ir yra itin kuklios kainos, 24 EUR, o taip pat riebiojo tuno, otoro, tartarą – 39 EUR), o taip pat, jeigu nenueisite iki specializuotos kepsninės (aš nuolatos patariu Bon Chop mėsos parduotuvę su restoranu, kur šeimininkas irgi Liutauras, tik kitas, tai imkite japonišką Wagyu A5 klasės kepsniuką iš Kagoshimos (75 EUR).
Taip pat ir vakarienės laiką irgi galite pasirinkti pagal save. Dienos pietų? Nebent jums dienos pietums tiks patiekalai iš meniu ir jūs pietaujate penktą valandą – o jeigu esate kūrybininkas, ir jūsų diena prasideda vidurdienį, tai turėtų būti visai įmanoma.
Norite, pasakysiu paslaptį dėl valgymo laiko? Visi Lietuvoje ateina valgyti septintą valandą vakaro (Italijoje, tarp kitko, šis laikas yra tarp aštuntos ir pusės devintos, nes ten žmonių biologinis laikrodis kitaip sutvarkytas). Jei galite ateiti penktą, arba aštuntą, gausite irgi puikų maistą, bet restorano virtuvėje įtampos bus mažiau. Man patinka galvoti, kad aš galvoju ne tik apie save, bet ir apie tuos, kas gamina maistą.
Čia jums dar vienas patarimas: galvokite ne tik apie save. Pavyzdžiui, ponas Čeprackas labai aiškiai sako: „Patiekalų sudėties nekeičiame, meniu yra toks, koks yra. Vaikai iki 10 m. amžiaus į restoraną neįleidžiami. Atskiro meniu vaikams neturime. Vaikai renkasi patiekalus iš meniu.“ Man atrodo, tai tai yra labai sąžininga ir labai teisinga, pirmiausia, visų valgančių atžvilgiu. Blogai besielgiantys vaikai arba lepūs velniūkščiai, kuriems reikia triskart per dieną valgyti tik kažkokius ypatingus virtinius, nėra niekam džiaugsmas. Liutauras Čeprackas pirmasis Lietuvoje padarė tvarką, mokydamas žmones elgtis restorane, kaip restorane.
Tačiau yra labai daug šansų, kad norėsite daug ko paragauti, ir todėl imsite degustacinį meniu: mažasis – vos septyniasdešimt eurų, didysis – šimtas dešimt eurų žmogui (pridėkite keturiasdešimt du eurus, jeigu rinksitės japonišką jautieną), ir jei norėsite, kad jums parinktų vynus, tai kainuos dar nuo 50 iki 65 eurų. Detalių apie vynus rašyti negaliu, tačiau patikėkite, turint omenyje, kokio lygio gėrimai bus patiekti ir nutaikyti prie jūsų maisto, bus labai verta. Mano patarimas: nepatingėkite paklausti, kodėl būtent toks vynas derinamas prie tokio patiekalo – net jei esate naujokas vynų pasaulyje, sužinosite sau daug naujo.
Kadangi mano šeimoje yra vegetarų, o aš ir pats dažnai nevalgau mėsos, dar vienas patogus dalykas yra degustacinis meniu vegetarams.
Maistą apžiūrėkite nuotraukose, ir mano pastebėjimai būtų štai tokie: Liutauras itin gerbia ir myli sudėtines dalis, ir jo būdas yra štai toks (ir aš tam visiškai, absoliučiai pritariu, ir pats stengiuosi gyventi taip). Geriau po nedaug, bet paties geriausio. Žiūrėkite: jei jūros gėrybės – tai krabas, jei žuvis – tai riebusis, paties aukščiausiojo lygio, tunas, jei jautiena, tai japoniška wagyu, jei citrusai deserto kompozicijoje – tai japonų citrina yuzu.
Ir dar Čeprackas labai mėgsta ungurį ir jo stiprų skonį. Kai į jo restoraną ateis „Michelin“ inspektoriai, esu tikras, ten bus kas nors su unguriu.
Padažai ir antrosios dalies akompanimentas gastronomijoje dažniausiai būna trijų variantų – papildantis ir sustiprinantis (pavyzdžiui, tirštas rudas padažas prie mėsos), tradicinis (bruknės prie anties ar kalakuto arba saldi kriaušė iš kompoto su labai sūriu rokforo sūriu), arba kontrastinis, šefo netikėtai sugalvotas. Čepracko širdžiai (man taip atrodo) labiausiai patinka kontrastai, ir skonio, ir ypač tekstūros – minkštas ir traškus, smulkus ir stambus. Pabandykite patys suprasti, kodėl jis taip sugalvojo (bet galite klausti ir padavėjo) – būsite ne tik pavalgę, bet ir kažką išmoksite. Lėkštėje, kaip ir gyvenime, viskas yra dėl tam tikros priežasties.
Tai kiek žąsų, Užkalni? Penkios žąsys iš penkių. Ar bus tokia diena, kai Liutauras Čeprackas pagamins prasčiau? Nesulauksite.
Gastronomika, Bokšto g. 6, Vilnius.
Tel. +370 612 68808
Tinklalapis čia.
Nuo antradienio iki šeštadienio – nuo 17:00 iki 23:00.