Gal jau esu pranešęs, kad Molėtų rajonas (Suginčių kaimas) yra susijęs su mano studentiška praeitimi: ten mes, jaunieji architektai, buvome vežami bulvių kasti mėnesiui ir ten formavosi mano neeilinė asmenybė. Tai buvo smagūs laikai: skyrėsi mano tėvai, namuose buvo pagerinta atmosfera, nes tėtis paliko mamą, išėjo pas kitą moterį ir be jo buvo žymiai šviesiau ir ramiau, bent jau man.
Šį kartą Suginčiuose nebuvau, važiavome tiesiai į Molėtus (tik ne tiesiai, o per Giedraičius, nes pagrindinis kelias šiuo metu yra baladojamas kelininkų, kurie pristatė šviesoforų, išrausė didžiules atkarpas ir, galima tikėtis, pastatys tarp Purnuškių ir Molėtų vietoje betonkės tokį patį siaubą, kaip jau pastatė tarp Molėtų ir Utenos, dėl kurio keikiasi visi kas gyvas ir mieliau važinėja į Vilnių per Ukmergę).
Į Molėtus su kolega Rokiškiu R. Rabinovičiumi (Ričardu Savukynu) važiavome tikslingai, į restoraną, kuris išgarsėjo jau iki mano atvažiavimo, ir iš liudijimų internetuose supratau, kad čia kaip tik viskas pagal mano skonį: psichodeliniai tapetai su grybukais (užeikite į rūbinę ir pajusite Twin Peaks atmosferą), patalpų viduje atvirai zondažai (nuimta tinko dalis rodo seną mūrą), stalai šachmatiniais paviršiais ir didelė terasa su vaizdu į vandens telkinį, nes juk jeigu esi Molėtuose ir nematai vandens, tai ne ten sėdi.
Akivaizdu, mes atvykome tikrai ten, nes pirmas žmogus, kuris mus pasitiko ir pasveikino, buvo terasoje sėdinti europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė su drauge. Negaliu tvirtinti, kad ji specialiai laukė mūsų, tačiau ponia Vilija mums patarė argentinietiškas krevetes ir sakė, kad būtinai turiu aprašyti iš teigiamos pusės, aš patikinau, kad viską aprašysiu iš teigiamos pusės, nes mums jau sumokėta. Jei rimtai, tai patarimas buvo tikrai geras, nes krevetės buvo dieviškos su šviežiai kepta duonele, kurią dažėme į ištirpdytą sviestą ir dejavome iš laimės abu su gerbiamu Rokiškiu.
Pasinaudojau proga nusifotografuoti su restorano įkūrėja Agne Beigeryte ir šefu Dominyku Kupčinsku (aš mėgstu fotografuotis su įžymybėmis, kadangi esu influenceris). Na, jie abu yra įkūrėjai: ponia Beigerytė papasakojo, kad ji kelerius metus gyveno Bavarijoje, užsiėmė restoraniniais reikalais Vilniuje – bet norėjo atidaryti savo vietą Molėtuose (ji pati iš šių vietų, iš Giedraičių – nuostabaus grožio labai senas miestukas su didele Šv.Baltramiejaus bažnyčia ir kombinuota mūrine-medine varpine) ir štai prašom, buvusioje Molėtų pirtyje gavo patalpas ir pavadino restoraną Lėtai, nuo sąvokos „lėtas maistas“, ir tik paskui suprato, kad tai du skiemenys iš žodžio Molėtai. Svarbiausiai, kad niekaip nepamirši pavadinimo, kad ir kaip bandytum.
Molėtai, kaip žinote daugelis tų, kurie yra smalsesni, yra susiję su tautinio lingvistinio kurtumo groteskiška istorija, kai Molėtų statybos bendrovė (jau bankrutavusi) buvo pavadinta Molesta, kas angliškai reiškia „vaikų tvirkintoją“, tik su galūne, būdinga JAV spalvotųjų kvartalų gyventojų tarčiai. Pavadinimas, kurio didelė reklama buvo iškelta Vilniuje, džiugino daugybę užsieniečių panašiai, kaip Latvijoje gėlių parduotuvės su užrašu PUKES, kas angliškai reiškia skrandžio turinį, su kuriuo savininkas atsisveikino tuo pačiu keliu, per kurį maistas ir pateko į organizmą.
Minėtasis žodis, tik veiksmažodžio formoje, buvo patekęs ir į tragikomišką apyvartą Estijoje: Talino rusiškas laikraštis Molodiož Estonii (Estijos jaunimas), atradęs interneto erą, pasidarė tinklalapį molest.ee, į kurį ateidavo minios internautų iš viso pasaulio, susidomėję visiškai ne Estijos reikalais ir tik sąlyginai besidomėję jaunimu – ir tai ne visai doru būdu. Laikraštis, ėjęs sovietinėje Estijoje nuo 1950 metų, 2009 metais užsidarė ir štai jums pavyzdys, kaip nustekeno savo šalis Pabaltijo nacionalistai. Jiems tik viską griauti.
Atsipeikėkite minutėlei nuo mano liguistų pramoginių prisiminimų ir paklausykite apie maistą tame restorane.
Meniu nedidelis, telpa į vieną puslapiuką, ir aš kategoriškai palaikau tokį požiūrį. Trumpas meniu – geras meniu, trumpas meniu – šviežesnis maistas, nes tiksliau prognozuojamos atsargos. Tik taip ir reikia.
Maistas eklektiškas, ir pasirinkti užkandžiai man priminė pietų Italiją, tiksliau, kai kurie akcentai rezonavo su arabišku palikimu Sicilijoje, Kalabrijoje ir kituose kraštuose, kurie buvo arabų valdomi prieš tūkstantį metų, ir tie akcentai labai išmanūs: pavyzdžiui, tartaras su daržovėm ir cibuliais ir su aštria marokietiška harissa (pipirų pasta) ir bulviniais vafliais (14,90 EUR), arba gruzdintos alyvuogės (šefo dovana mums) su kalabrietiška nduja viduje, ir tos argentinietiškos krevetės, apie kurias jau rašiau (14,90 ΕUR). Ir sūrio spurgytės – karštos, tąsios, švelnios (gerbiamas Rokiškis R. Rabinovičius visur užsisakinėja sūrio spurgytes, jam jos primena tuos laikus, kai jis buvo kursantas karininkų mokykloje Anglijoje ir tokios spurgytės buvo didžiausias skanėstas jaunuoliams).
Tik todėl, kad per didįjį šabą prieš Velykas norėjosi mėsos (katalikams labiausiai visada norisi to, ko negalima) pasiėmėme jautienos ir ėrienos dešrelių (13,90 EUR) ir jautienos ir ėrienos kukulių (10,90 ΕUR) ir negalėjome paimti šį restoraną išgarsinusio vištienos šnicelio su Cezario salotomis, kurio norėsiu kitą dieną, kai tik vėl atsirasiu Molėtuose.
Ir dešra, ir kukuliai buvo dieviški, bulvių košė ir karamelizuoti svogūnai prie dešros buvo iš svajonių programos, o marinuoti agurkėliai prie kukulių kvepėjo pavasariu, ir mudu su Rokiškiu vienas kitam sakėme, koks geras yra gyvenimas, ir kaip mums sekasi, ir kiek laimės aplink – ir ypač Molėtuose.
Suskydome taip, kad net ir desertus užsisakėme: puikus tiramisu (5,90 ΕUR) ir crème brûlée su rabarbarais (7,90 EUR) ir tas crème brûlée turi jau dabar kainuoti 17,90 EUR nes tai net ne bombikė, bet visas branduolinis užtaisas. Rabarbarai, tik dabar Lietuvoje ateinantys į madą aukštojoje gastronomijoje, yra nuostabus dalykas iš praeities, Lietuvoje niekada tinkamai nemylėtas (kapodavo gabalais, užbarstydavo cukrumi ir viskas, valgyk, vaikeli, močiutės desertą). Tačiau Viduramžiais ši daržovė (o rabarbaras yra daržovė, nors naudojamas kaip vaisius) buvo mėgstama ponų Vakarų Europoje, ypač rabarbarų pyragas su medumi.
Panašiai, kaip ir agrastai, kurių irgi Lietuvoje niekas nemyli – o jie puikiai pakeičia kinkanus savo gardžia rūgštimi.
Ką aš jums galiu pasakyti, gerbiamieji. Fantastinė patirtis pas fantastiškus Molėtų žmones – ir visa puota su gėrimais (gėrėme su Rokiškiu po nealkoholinį kokteilį, jis – arbatinį, o aš – spritzą) tekainavo 90 lietuviškų eurų su centais, ir suapvalinome iki šimto, manau, labai teisėtai ir garbingai. Šiandien jaučiuosi taip, kad galėčiau ten valgyti kasdien, jeigu tik jie dirbs kasdien.
Penkios žąsys iš penkių, daugiau duoti neįmanoma, bet šlovė šiam restoranui aukštybėse, o žemėje taika visiems Molėtų žmonėms.
Lėtai, Vilniaus g. 83, Μοlėtai. Instagram @letai_moletai
Ketvirtadieniais nuo 17:00 iki 23:00, penktadieniais nuo 17:00 iki vidurnakčio, šeštadieniais nuo vidurdienio iki vidurnakčio, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 21:00