Suprantate, šis restoranas Teatro aikštėje yra toks šokiruojamai neeilinis, toks pribloškiantis, kad man sunku rasti žodžius, kad perduočiau jums tą patirtį, bet jei man pavyks bent dalį savo minčių įrašyti į jūsų smegenis, jūs griebsite telefoną drebančiomis rankomis ir pradėsite karštligiškai rinkti numerį ir maldauti rezervacijos, ir tikėtis sėkmės, kaip ištroškusi po sausros žemė laukia vasaros liūties.

Net jei negyvenate Klaipėdoje - atvažiuosite vien dėl pavalgymo, net ir iš Vilniaus ar iš Kauno, iš bet kur atvažiuosite.

Pasakysiu taip: pavalgęs ten pietus, paprašiau rezervacijos jau kitai dienai, nuolankiai sakiau: leiskite man ir vėl patirti šią šventę. Imkite visus mano pinigus, o jei bus negana, aš ateisiu į jūsų virtuvę ir plausiu jums indus, tik leiskite mane vėl.

Dar keisčiau, kad ten anksčiau buvo prasta picerija itališku pavadinimu, kurios jau nebėra. Anuomet rašiau apie ją liūdnas dainas: “Picos - normali lietuviška vidutinybė. Bulkos tešla, perkrautos, sunkios. Neapolio? Baikit, ką jūs šnekat. Greičiau - “Lukašenkos gardžioji”. Prie Italijos jos nebuvo nė arti: https://www.delfi.lt/maistas/laukines-zasys/uzkalnis-kas-yra-blogiausia-apie-lietuviska-maista-92451055).

Skaitau apžvalgą, ir pačiam nejauku darosi, sunku patikėti, kad ta pati vieta, kuri šiandien nušvietė mano gyvenimą dieviškąja šviesa. Picą valgant, girdėjau angelus dainuojant linksmas dainas, bet leiskite, aš jums išdėstysiu iš eilės.

Restoranas vadinasi ALBA Bistro, ir virtuvė čia itališka (ne regionė, bet eklektiška iš visos Italijos, gal, sakyčiau, su ryškiomis pietų Italijos natomis).

Galiu užsimerkęs (arba atsimerkęs) pasakyti, kad šis naujokas - geriausių Lietuvos itališkų restoranų trejetuke. Neabejotinai ir vienas geriausių Klaipėdos restoranų.

Michelin” žvaigždės lygis? Visiškai nebetoli to. Aš, žinoma, ne Michelin gido inspektorius. Aš esu tik tas, kas pasako inspektoriams, kaip kurią įstaigą vertinti. Arba pasakyčiau, jei jie manęs klaustų.

Šefas virtuvėje yra garsenybė, Tomas Petrikas, su tarptautine patirtimi ir nerealiai tvirta, kūrybiška ranka ir dėmesiu sudėtinėms dalims. Seniai, 2017 metais, valgiau pas jį restorane Studio 52 - šiandien Tomas prisiminė, kad tąkart nežinojo, kas yra Užkalnis (viskas tvarkoje, aš tada irgi jo nepažinojau), ir nesuprato, kodėl restorane panika, atėjo Užkalnis, o Dieve, ką mes dabar darysime, už ką mums taip.

Aukšto lygio restoraną visada išduoda detalės, kurios žinovui yra lyg atversta knyga. Pavyzdžiui, skirtinga, tiksliai pritaikyta, duona prie skirtingų patiekalų. Arba butelis elitinio alyvuogių aliejaus iš PLANETA, garsiausių Sicilijos vyndarių - trijų skirtingų alyvuogių veislių mišinys iš pietinės pakrantės, prie Agrigento. Ne taip seniai buvau pas tuos vyndarius, aukščiausiai įvertintus Italijoje, ir mačiau, kaip jie dirba: ten viskas ne dėl pinigų. Pinigus jie jau užsidirbo, dabar jie suka meilės romaną su tais skysčiais, kuriuos pilsto į butelius.

Taip, tame valgiaraštyje norisi visko. Kadangi nenorime persivalgyti (vasara, reikia gerai elgtis su savuoju išpuoselėtu kūnu), didžiausia užduotis yra išsirinkti taip, kad gautume bendrą vaizdą iš kelių patiekalų, kuriuose atsispindės visas restoranas, kaip vandens lašelyje atsispindi visas vandenynas.

Užkandžiai. Didžioji raudona ispaniška krevetė, carabinero (2022 metais rašiau apie tas krevetes ir nuostabią Michelin įvertintą užeigą “Tapisco” Lisabonoje: https://www.delfi.lt/maistas/laukines-zasys/uzkalnis-pietauja-graziausiame-europos-mieste-90107623) su alyvuogių aliejumi (taip, tuo brangiuoju) ir raudonųjų ikrų puošmena. Sultingumo lygis - tūkstantinis, suspaudus krevetės galva, aromatingi syvai pasipylė, kaip sultys iš persirpusios geltonosios kriaušės; specialiai išdažymui patiekta duona. Neklausykite, kai jums sakys, kad negražu restorane duona dažyti padažą iš lėkštės. Italai turi net specialų posakį: “fare la scarpetta” (“daryti batelį”), kai duonos gabaliuką laiko ranka ir išdažo paskutinius padažo lašelius iš lėkštės - kaip bato padu valo nuo grindinio išlietą skystį. Anksčiau tai darydavo iš vargo. Šiandien mes tai noriai kartojome, nes norėjome suvartoti kiekvieną carabinero molekulę.

Carbabineros, tos giliavandenės, ryškiai raudonos, tiksliau, kraplako spalvos, krevetės yra Lietuvoje retai sutinkamos: jos yra itin brangios, bent pusantro šimto eurų už kilogramą, ir čia vienos didelės krevetės patiekalas kainavo 14 EUR. Verta kiekvieno cento, žinoma.

Nuo sriubos (14 EUR) mes verkėme laimės ašaromis. Omaro sultinys (bisque), jūros gėrybės, šakninės daržovės. Kvapo ir skonio koncentratas, kaip iš branduolinio reaktoriaus, kaip iš atominių dalelių greitintuvo, priverčiantis prarasti saiką ir nuovoką. Geriausia sriuba Lietuvoje? Ačiū, taip.

Mums dar įsiūlė ir padovanojo straciatella sūrio su Kantabrijos ančiuviais (Katabrija yra šiaurinėje Ispanijos pakrantėje, netoli Bilbao; ančiuviai geriausi pasaulyje yra iš Ispanijos, o šie - geriausi iš geriausiųjų, ne per sūrūs, stambūs, juos valgai, kaip sašimio gabalėlius) ir pomidorais iš Bretanės. Jūs manote, kad lietuviški pomidorai iš močiutės - skaniausi? Manykite iš naujo. Šie Bretanės stebuklai, dviejų rūšių (geltonai-žali Favorie de Bretagne ir raudonieji Prince de Bretagne) privers jus nusipirkti vasarnamį dryžuotų marškinių krašte, skalaujamame Lamanšo, už kurio yra Anglija. Galėtumėt ten gyventi vien tam, kad mėgautumėtės tokiais pomidorais.

Spagečiai (gaminti paties restorano) su kalmarais, midijomis ir omarų sultiniu, iš traiškytų omarų galvų, kur skonis intensyviausias (19 EUR) tematiškai buvo tos sriubos atgarsis, bet ar jūs manote, kad aš dėl to skųsiuos? Ne, aš nulenksiu galvą. “Baciamo le mani” (bučiuojam rankas), sako žmonės Italijos pietuose, sveikindami įtakingus autoritetus. ALBA dabar yra mano autoritetai.

Bet palaukite, dar buvo pica (mes pasirinkome ją su daržovėmis). Italas picininkas kildina tešlą iki 72 valandų (kas domisi picomis, žinos, ką reiškia), ir miltai yra ne vien super-baltieji 00 (du nuliai), bet su 1 malimo klasės priemaiša (akmens girnos, “macinato al pietra”) - juose daugiau sėlenų priemaišų. Kai picos tešlą gamina taip, kaip čia, galite žinoti, kad Lietuvai pasisekė: padas buvo tobulas, su elastingumo ir traškumo balansu, kurį pasiekia tik rinktiniai meistrai, kuriuos po mirties paskelbia šventaisiais ir jie keliauja į picų rojų.

Picos pado stilius - hibridas tarp Neapolio (minkštesnio ir labiau orinio) ir Romos (plono ir traškaus), modernus ir inovatyvus. Būtent taip dirba geriausios šiuolaikinės picerijos: jei manote, kad Neapolio “Da Michele” (aprašyta kvailoje, bet populiarioje knygiūkštėje “Valgyk melskis mylėk”) yra viršūnė, tai klystate. Nusipirkite “Gambero Rosso” picerijų gidą, ir pamatysite, kokių dar būna Italijoje virtuozų. Šis Klaipėdos restoranas tame gide jaustųsi, kaip namie, gavęs tris picos gabalėlius (tre spicchi) iš trijų galimų. Ir kaina, devyni eurai - ar jūs juokaujate? Turėtų būti devyniolika.

Kai mums atnešė tiramisu, švelnų ir tekantį saldžiu, blizgančiu lakštingalų pienu (ne, žinoma, nė viena lakštingala nebuvo nuskriausta, gaminant šį desertą), mes jau pristigome žodžių. Tai buvo neįtikėtina. Toks dėmėsys detalėms ir tokia pagarba sudėtinėms dalims, stengiantis ne per jėgą iš jų kažką išlaužti, bet jas atskleisti visame gražume.

Dviese pavalgėme už 86 eurus, ir dar dešimt palikau arbatpinigių. Šlovė jiems. Teisingesnė kaina būtų 686 eurai, bet, deja, argi manęs kas klausys?

Tegu Dievas ir jo angelai laimina šį restoraną ir visą jo kolektyvą. Tegu ir jūs pasijusite palaiminti, jei tik galėsite ten gauti staliuką.

Penkios žąsys iš penkių.

ALBA Bistro, Sukilėlių g. 6, Klaipėda. Tel. +370 632 01111. Facebook puslapis: https://www.facebook.com/albabistro.klaipeda

Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio: nuo 11:00 iki 22:00, penktadieniais ir šeštadieniais nuo 11:00 iki 23:00.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (6)