Šis šeštadienis, sekęs po Baltijos kelio trisdešimtmečio penktadienio, man turėjo reikšti dar vieną dešimtmetį Lietuvoje, kuri jau išsivadavusi iš chaltūros ir darbo imitavimo, tačiau likimas buvo numatęs ką kitą. Po teisybei, šiandienai buvo suplanuotas kitas straipsnis, apžvalga, kurią rengėme kartu su influenceriu Rokiškiu Rabinovičiumi apie mielą vietą Žvėryne („Žvėryno PUB“), bet šiandien įvyko dalykai, kuriais negaliu nepasidalinti kuo skubiau.
Apie Žvėryną parašysiu jums kitą savaitę, ten jums patiks, nes vėl yra nuotraukų, kaip mano jaunesnioji šuniukė aviganė sėdi su žmonėmis prie stalo ir elgiasi kaip gyvenimo šeimininkė. Jums tokios nuotraukos patinka, ypač kai primenu, kad mano šuo valgo galbūt geriau, negu visa jūsų šeima kartu paėmus. Taip gal ir nėra, bet jūs mėgstate, kai aš taip sakau.
Bet gana čia jus erzinti, šiandien mūsų tema yra kita.
Šios dienos tema yra iššvaistyta nuostabi galimybė pačiame sostinės centre, padaryta baisi gėda ir sarmata garbingam amerikietiškam prekės ženklui, kuris neseniai atsirado Vilniuje, ir kitą dieną po Baltijos kelio 30-mečio minėjimo – tarybinės infekcinės ligoninės, grąžtų gamyklos valgyklos ir vaikų darželio metastazė, atsiradusi poliruotame, gražiame interjere.
Kalbu, be abejo, apie naujai atidaryto „Hilton Garden Inn“ restoraną „Beef Room“. Tame restorane geriausias dalykas yra interjeras, logotipas (žr. nuotrauką) ir duona.
Taip, aš žinau, kad čia nėra tikras „Hilton“ Vilniuje. Tikri, pilno grūdo, neatskiesto stiprumo Vilniuje yra „Radisson Blu“ ir „Kempinski“, o „Hilton Garden Inn“ yra biudžetinis „Hilton“ prekės ženklas, orientuotas į taupesnę publiką (oficialiai „vidutinės klasės“), ir kur nors Amerikoje yra skirtas tik pernakvojimui (panašiai, kaip koks nors „Holiday Inn“), o kai dėl pavalgymo, tai džiaugiesi, jei kur nors Colorado Springs‘e „Hilton Garden Inn“ gausi pusryčiams kavos ir kiaušinienės, o gal net ir dešrelių, jei pasiseks, galėsi pats ir vaflių išsikepti. Šia prasme, lietuviško „Hilton Garden Inn“ klasė yra žymiai aukštesnė.
Net ir restoraną jie turi, ir baras atrodo reprezentatyviai, ir restoranas pavadintas „Beef Room“, suprask, jautienos salė, tai pagal pavadinimą čia turėtų būti tokia labai nebloga kepsninė, kaip kokia mano mėgstama „Gibsons Steakhouse“ Čikagoje, kur būtinai nueikite, kai būsite kitą kartą vėjuotame mieste prie Mičigano ežero. Čia jokia kepsninė. Tiesiog taip vadinasi. Bet ką gali žinoti, gal blogas pavadinimas slepia gerą maistą?
Maža to, „Beef Room“ net turi labai neblogą valgiaraštį, trumpą, elegantišką, be išsigalvojimų ir prasimanymų, ir būtent dėl to valgiaraščio mes su drauge į tą restoraną ir nuėjome. Yra net ir sulietuvinti klasikiniai kokteiliai, maišyti su lietuviškais likeriais ir kitokiais Marijos žemės gėrimais. Mudu net galvojome po ankstyvosios vakarienės paragauti tų kokteilių, bet vakarienės eigoje pasiryžimas dingo, ir kuo viskas baigėsi, netrukus sužinosite.
Iš ko sudarytas valgiaraštis, galite matyti patys – pasižiūrėkite nuotrauką. Geriausias dalykas buvo duona su sviestu, ir jeigu mes būtume valgę vien tik ją, ir ji nebūtų kainavusi tiek, kiek mums kainavo vakarienė, o gautume ją už du eurus, viskas būtų buvę gerai.
Visa kita nebuvo verta valgyti net už dyką.
Padėtį nuosekliai blogino nepatyrusi padavėja, su kuria sunkiai sekėsi susitarti, kokia tvarka nešti patiekalus ir kurios kvalifikacija buvo artima nuliui. Atrodo, kad ją priėmė į darbą vakar (gal taip ir buvo, nežinau), ir aš nieko prieš geranoriškai paaiškinti padavėjams, kaip jiems reikėtų dirbti ir kokių klaidų nedaryti, bet aš neturiu noro tai daryti visuomeniniais pagrindais didelio prekinio ženklo išlaikomame restorane, kur dviejų žmonių vakarienė be alkoholio kainuoja arti aštuoniasdešimties eurų ir kur apmokymais reikėjo užsiimti prieš pradedant darbą.
Paskui prie reikalų prisijungė vyresnioji padavėja, ir tada jau norėjosi, kad grįžtų ta pirmoji, kuriai sekėsi labai sunkiai, tačiau bent jau nebuvo nemandagi ir nekėlė jausmo, kad galėtume mes greičiau varyti ir palikti restoraną visiškai tuščią, koks jis ir buvo prieš mums ateinant.
Dviem padavėjoms ir žmonėms, kurie buvo virtuvėje, sunkiai sekėsi tvarkytis su mūsų vieninteliu užsakymu, nors restoranas buvo visiškai tuščias (ir toks turėtų likti ateityje). Kaip tai atrodytų, jei restorane būtų dešimt arba dvidešimt lankytojų, sunkiau įsivaizduoti. Tačiau, patikėkite manim, šiam restoranui negresia lankytojų antplūdis. Šiame gyvenime tikrai ne. Nebent lankytojus ten vežtų surištus ir užrakintų visas duris, kad jie nepabėgtų.
Aš neatsiprašau už savo nuomonę. Su manim taip bjauriai nesielgė niekas nuo 1989 metų, kai įvyko Baltijos kelias ir kai svečius restoranuose ir kavinėse kartais daužydavo skudurais ir liepdavo varyti į virtuvę ir išsiplauti indus. Tačiau pratęskime apie maistą.
Žuvienė (8 EUR) atrodė baisiai, bet buvo gana skani, su maloniu saldumu. Vaizdelis buvo ne kaip sriubos iš restorano už aštuonis eurus, o kaip srėbalo iš melioratorių tresto valgyklos, kur daržoves kapojo kirviu arba tiesiog kieme papiltas bulves smulkino žoliapjovė. Kodėl žuvienėje tiek bulvių? Kad pigios ir gerai svorį sudaro? Kas, gal ankstyvas bulviakasis pas jus vyko? Visus viešbučio darbuotojus vežė į laukus ir bulves rinkote į priekabą?
Jūros šukučių ceviche (13 EUR) buvo taip rūgštu, kad nebebuvo svarbu, kas ten buvo, aš šukutės, ar lydeka, ar medicininio binto ritinėlis. Pipiriukai nelabai padėjo, tiksliau, nepadėjo visai. Jei rimtai, tai šukutės buvo praradusios visą konsistenciją, tai buvo beformis, apgailėtinas marmalas, tikra gėda. Norite pamatyti, kaip tai atrodo? Žiūrėkite nuotrauką.
Jei manote, kad čia stiprūs žodžiai, palaukite, kol parašysiu apie pagrindinius patiekalus. Kijevo kotletas (12 EUR), nors ir su kauliuku, buvo aplipdytas per storu džiūvėsių sluoksniu, kurie buvo sudeginti dvokiančiame aliejuje, ir nors viduje konsistencija buvo pusėtina, tai labiau priminė susvilusios katės šlaunį po gaisro vienkiemyje. Šiam kotletui geras pavadinimas būtų „Skaudi nelaimė“ arba „Dukrele, neverk, mes tau nupirksim kitą katinėlį“. Na ir kas, kad su kauliuku? Kai automobilis partrenkia šešką ant plento, tai tas šeškas turi kaulų ir kauliukų, bet tai nereiškia, kad jis tinkami valgymui už dvylika eurų.
Maža to, kotletas buvo paguldytas ant blogiausios kada nors valgytos (įskaitant patirtis mokyklose, ligoninėse ir sanatorijose) bulvių košės, kuri buvo kažkokias eksperimento tikslais (tikiuosi, kad eksperimento, o ne todėl, kad manęs ten nekenčia) užgardinta rūgščiu ožkos sūriu, kuris ten tiko maždaug taip pat, kaip Vilniaus miestui tinka nacionalinio stadiono griuvėsiai Šeškinėje. Aplink gulėjo blyškūs, kažkada buvę šaldyti, tačiau nesėkmingai atitirpinti žirneliai, kuriuose žalsvai-rusva lavondėmių spalva žaidė su pensinio amžiaus luobelės tekstūra. Šie žirneliai priminė man apie senolę iš liūdnos pasakos, ėjusią žlugto prie upelio sausio mėnesį, sušalusią ir atitirpusią jau pavasarį, kai ją ir rado vaikai, išėję į mišką žibuoklių.
Jei manote, kad dabar jau iš manęs girdėjote viską, tai jūs klystate. Baisiausias vakaro patiekalas, galimai susilyginantis su liūdnos šlovės restoranu „Kamakura“ Kaune, buvo 15 EUR kainavusi menkė, kurios nebuvo galima valgyti, nes visas skonis, kurį galėjome pajusti, buvo tas pats smirdintis aliejus, susigėręs į sudegintus džiūvėsius. Pati menkė buvo beskonė.
Džiaugiamės užsisakę dar ir kreminių šparagų garnyro (3 EUR). Pažiūrėkite į nuotrauką. Jie buvo kartūs, o vaizdas man priminė tai, ką iškosėja mano šuniukai, kai per klaidą prisiryja ko nors ne to ir jiems sutampo skrandį.
Kitas garnyras – šparagai su kiaušiniu, virtu marškinėliuose (3 EUR) demonstravo kiaušinį, kurio baltymas dar nebuvo išviręs ir priminė kažką, apie ką nenoriu kalbėti prie stalo, tačiau patys šparagai buvo blogai nugrimuoto velionio spalvos ir skonio tokio, lyg netyčia atsikąstum to velionio sustingusio piršto. Šie šparagai buvo išskirtiniai: pasižiūrėjus antrąsyk, jie atrodė, kaip mirę badu žalsvi dideli vikšrai iš koncentracijos stovyklos Bosnijoje, kur visiems blogai sekėsi, net ir vikšrams, kurie taip ir nesulaukė virsmo į drugelius.
Galiausiai, dar buvo bulviniai kukuliai su daržovių įdaru (11 EUR), ir kukulių skonis buvo, kaip tarkių nuoviro, o smulkintas daržovių įdaras kažkodėl vėl sukėlė minčių apie tai, kaip būna, kai stoja skrandis, meta atgal, ir netrukus vėl pamatai iš vakaro valgytą mišrainę ir jau pažįstamas morkytes.
Apie aptarnavimą jau kalbėjau. Niekas, absoliučiai niekas, net padavėjų tuščias betikslis slampinėjimas po salę, popierių vartymas, išsamūs tarpusavio pašnekesiai, kai po kaitinimo lempomis laukia patiekalai, ir komunikacijos įgūdžiai žemiau nulio negali prilygti tam įspūdžiui, kai padavėja, imdama nuo stalo nešvarią lėkštę, apšaudo pusę stalo baltu padažu, ir ne tik nenuvalo, bet net nesiteikia pasakyti „atsiprašau“. Nufotografavau ir paskui nuvaliau pats, nieko tokio, sunku nebuvo. Galbūt jos mintis buvo ta, kad jei mes nebūtume atsivilkę ir nebūtume užsisakę visų šitų nesąmonių, visko šito nebuvo atsitikę. Patys kalti, kad sugalvojome ten eiti.
Šis pasityčiojimas kainavo 78 EUR (arbatpinigių nepalikau, kas man retai nutinka gyvenime), ir dėl pinigų man nepikta ir jų negaila, nes mano toks darbas, be to, kas yra pinigai? Tik popieriai ir skaičiai banko sąskaitoje. Labiau apmaudu ir gėda dėl praleistos galimybės Vilniaus centre, ir dėl to, kad šis apsileidėlių ir nemokšų tvartas gali netyčia kam nors reprezentuoti Lietuvą, jei kokie turistai užeitų ir per nesusipratimą užsisakytų patiekalų. Kai dėl Lietuvos žmonių, į juos šis restoranas netaiko ir nepataikys niekada. Skubėdami, kad tik greičiau, sėdome į taksi ir nuvarėme į „Kempinski“, nuplauti blogo prisiminimo kokteiliais ir desertais, kaip žmonės skuba dezinfekuotis iš vidaus po blogos šventės pas gimines, kur vaišina sugedusiu kugeliu su smirdinčiais spirgais.
Viena žąsis iš penkių.
Beef Room, Gedimino pr. 44B, Vilnius. Tel. +370 5 229 9420.
Facebook profilis: https://www.facebook.com/Beef-Room-470698297066908/
Darbo dienomis nuo 11:30 iki 23:00. Savaitgaliais nuo 13:00 iki 23:00.