Nuostabus, senosios Klaipėdos daryklos mūruose įsikūręs Švyturys BHouse jau buvo mano aprašytas (ir ten, kaip ir anksčiau, teberengia ekskursijas – labai patariu): „Užkalnis valgė restorane, apie kurį greitai nebebus galima rašyti“ – ta beprotybė, kai baudžiama ir draudžiama viskas, kas tik susiję su alkoholiu, kol kas dar nepaveikė „BHouse“ – žodis tikriausiai yra išgalvotas, o visas pavadinimas turėtų būti „Brewhouse“, tai yra, [alaus] daryklos patalpos.
Kada nors ateis tokia diena, kai mes alų pripažinsime mūsų didelės kultūros dalimi ir juo didžiuosimės.
Restotrano patalpos, žinoma, yra pribloškiančios visomis prasmėmis – kaip tie restoranai ir barai kur nors Londone ar Kopenhagoje, kur anksčiau buvo bažnyčia ar koplyčia, arba senos elektrinės, perdirbtos į muziejus, čia yra erdvės jūra, beprotiškas patalpų aukštis virš galvos ir nepaprasta ramybė, kuri taip reikalinga šiais laikais visiems, net ir vasarą.
Jau esu pažymėjęs, kad lėkštėse ir bokaluose irgi rami, neišsidirbinėjanti kokybė ir pasitikėjimas savo jėgomis. Visgi lietuviško alaus giganto daugiau nei dviejų šimtmečių istorija teikia labai daug.
Aš šįkart bandžiau tik naujus patiekalus, kokių nebuvo anksčiau – ir pamačiau, kad virtuvės tyli kompetencija jau pavirto stipriu meistriškumu.
Pavyzdžiui, „kalafiorų rifai“ sugebėjo paversti mano nemėgstamiausią daržovę (ir visų vaikystėje nekestą dalyką) į pilno skonio gabalėlius gosliame padaže, krevetės buvo su nuostabios kokybės humuso (avinžirnių tyrės) padažu ir su pavyzdine, delikačia, skandinaviškai interpretuota indiško stiliaus naan duonele, kurią suvalgiau visą nesustodamas, vištienos peteliai (ne sparneliai) už 9,30 EUR pakeitė padažą, kuris dabar nebe toks, kaip visur (labai saldus ir labai lipnus), bet fantastiškai rūgštus ir netikėtai gaivus – čia jums ne vidutiniškos baro krevetės.
Čia niekas neneša šiaip bet kokių užkandukų. Čia viskas yra trim galvom aukščiau, negu jūs būtumėt pripratę.
Nerimaudamas užsisakiau totalios naujovės: smash burgerio. Jau esu pasakojęs, kad Vilniuje dėl šio stiliaus burgerių visi jau dabar alpsta („Užkalnis: lietuviai išmoko kepti mėsą taip, kaip man patinka“), o čia prašom, Klaipėda. Uostamiestis neatsilieka nuo mūsų pasipūtusios sostinės, tik automobiliai čia nestovi amžinose eilėse.
Burgeris buvo maloniai aštrus ir mėsa spinduliavo įvilkta, kaip įprasta Amerikoje, į galngus padažus, bandelė tobula ir puikiai sugerianti visą drėgmę ir sauganti valgytoją, dvigubi mėsos paplotėliai trenkė savo kokybe tiesiai į smegenis, kaip svaigalai, kurių negalėjau sau leisti, nes atvykau iš Vilniaus ir laukė ilga kelionė į namus. Niekada negerkite prie vairo.
Bet ir tai dar ne viskas. Trečiame aukšte, terasoje (tik būtinai keliaukite liftu, nes senų pramoninių patalpų trečias aukštas čia atitinka šeštą arba septintą, pavargsite) kepa picas, ir čia puiki itališka malkomis kūrenama krosnis, profesionalūs picininkai, tešla kildinta 24 valandas, o prieš tai dar brandinta, kaip garbingiausiose Italijos vietose.
Nebegalėjau jau daug valgyti, nes buvau pilnas maisto, todėl šiuo atveju užsisakiau tik dvi picas – vieną šviesią su mortadela, kitą – su čorico dešra ir kalabrietišku ndujos, tepamos dešros, labai galingu užtaisu. Viską matote nuotraukose. Kokybė ir skonis buvo tokie, kad Klaipėdoje anksčiau nieko panašaus nebuvo, ir artimiausia tokio lygio pica yra Nidoje, „Malkinėje“ (abi picos Bhouse yra po dvylika eurų).
Aš nenustebčiau, jei šis restoranas su savo charakteriu, suaugusia virtuve, išmone ir žaižaruojančia įvairove bus paminėtas Lietuvos Michelin gido puslapiuose. O jei nebus, tai aš sakau, kad tikrai nusipelno. Prieš akis trys ilgi vasaros mėnesiai ir dar šiltas ruduo, pažadėkite man, kad nueisite šiemet ten bent penkis kartus. Kodėl penkis? Nes penkios žąsys iš penkių.
Švyturys Bhouse, Kūlių Vartų g. 7, Klaipėda.
Tel. +370 648 43 555
Tinklalapis čia.
Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo 16:00 iki vidurnakčio, penktadieniais nuo 16:00 iki 02:00, šeštadieniais nuo 13:00 iki 02:00, sekmadieniais nuo 13:00 iki 23:00.