Mano atsakymas visada būdavo, kai netyčia rasiu ką nors tokio, kas nusipelnys mano negailestingo nuosprendžio, šalto vėjo iš šiaurės, mirtino kvėpavimo popieriaus lape, nuo kurio šerkšnas išmuša sienas ir žmonės stingstančiomis kraujagyslėmis pajunta besiartinančią amžinybę, – tikrai parašysiu.
Dabar ta valanda išmušė. Nuaidėjo varpo dūžiai, paskui pakilo į orą varnai ir suko gedulingus ratus virš miesto bokštų, ir tamsa pradėjo gaubti dangų, prasivėrė dangus ir Dievas sviedė žemėn ugnies kamuolius.
Kur yra blogiausias šalies restoranas? Žinoma, mano gimtajame Kaune. Mano mylimas miestas yra unikalus. Jis turi geriausią šalyje restoraną (meksikietiškas „Agave“ buvo ir liko, jūs turite ten nueiti ir neužsisakinėkite iš meniu, tiesiog paprašykite šefo, kad atneštų savo nuožiūra, nebūtinai bus pigu, bet jei negalite sau to leisti, eikite sau į tinklinę valgyklą ir daugiau mano apžvalgų neskaitykite, jos jums nepadės). Taigi, jie turi geriausią Lietuvos restoraną, o tuo pačiu metu kauniečiai sugeba sugadinti bet kokį italų restoraną taip, kad lėkštės pradeda ašaroti, kai į jas dedami patiekalai. Eiti Kaune į italų restoraną ir tikėtis skaniai pavalgyti yra tas pats, kas klausti Nijolės Oželytės ko nors apie politiką. Kaune gausite ką nori, tik ne italų maistą.
Pasirodė, kad ir su japonų maistu nereikėtų mano gimtojo miesto. Restoranas „Kamakura“ yra Laisvės alėjoje, nuo kur galima nesunkiai nuvažiuoti iki artimiausios degalinės arba prekybos centro. Ten jus pavaišins skaniau negu „Kamakuroje“. Ką aš čia kalbu? Net Petrašiūnų kapinėse galima rasti skanesnio maisto, ypač jei kas nors į Vėlines atsineša sumuštinių.
Lipkite į restorano rūsį, ir pakeliui į jus žvelgs nuotraukos ir pažadai apie „tikrą japonų maistą“. Pažadų yra daug, jie tęsiasi ir valgiaraštyje, kartu su klaidomis, kurios niekada nesibaigia, kaip sudaužytos plytelės Vilniaus šaligatviuose. Aš dar gyvenime nebuvau matęs valgiaraščio su tiek klaidų lietuviškame tekste, kaip čia. Paskui supratau – turbūt tie patys žmonės mokė ir rašyti meniu, ir gaminti maistą virtuvėje. Nors ne, aš atsiprašau. Jei virtuvėn būtų viduryje nakties įsiveržęs pulkelis žolės apsipūtusių paauglių ir bandytų ką nors pasigaminti valgyti (nes nuo marihuanos labai pramuša alkis), tai tie paaugliai pagamintų skaniau, net jei nemokėtų įsijungti orkaitės ir jei tektų gaminti visiškoje tamsoje.
Pradedu fotografuoti meniu. Padavėja grėsmingai: „Fotosesija?“ Net pasimečiau. O jūs ką, nematote, ką aš turiu rankose? Tai fotoaparatas. Juo fotografuojama. Jei tai būtų elektrinis grąžtas arba gesintuvas, gal turėtumėt progą būti nustebusi. Ar turite su mano fotoaparatu problemą? Neturite? Tada labai patarčiau keisti toną, nes man nesvarbu, kaip jūs Kaune pratę bendrauti, čia ne dėvėtų automobilių turgus ir ne mokyklos mokytojų kambarys. Aš klientas, o ne grindų atėjau plauti. Ir aš nepratęs, kad su manim bendrautų, kaip mokymo dalies vedėja bendrauja su nepažangiu mokiniu.
Sriuba su storais udon makaronais turėjo dvi (2) blyškias krevetes, kurios atrodė taip, lyg būtų mirusios nuo tuberkuliozės, vienu kiaušiniu marškinėliuose ir tokiais blogais ryžiais, kad net Argentinoje, Buenos Airėse, labai blogame japonų restorane, buvo skaniau. Čia buvo ryžiai, kaip smulkintas gipso kartonas.
Tačiau joks patiekalas nei čia, nei bet kokiame restorane pasaulyje nebuvo blogesnis, ir labai tikiuosi, kad nebus per visą mano likusį gyvenimą, negu šio restorano kiaulienos ir ramen makaronų sultinys (4,50 EUR). Šitos rūgščios, dvokiančios actu pamazgų putros net velniai neduotų pragare didžiausiems nusidėjėliams. Save gerbiantys velniai neleistu šiuo skysčiu net pragare grindų mazgoti. Rašytojas Vytautas Petkevičius, kuris dabar yra pas velnius, esu tikras, gauna pasrėbti kiek skaniau negu šios paplavos. Vietoje keliolikos valandų nuvirtos kiaulienos, kvepiančios taip, kad neša per kvartalą, kaip Sapporo arba Los Andžele, kur būna normalūs restoranai (niekas iš tų, kas čia dirba, nėra gyvenime buvęs normaliame restorane, nekalbant jau apie geriausius), čia buvo sultinin įmesta lietuviška rūkyta mėsa, panaši į „Panevėžio file“, kokia būna papjaustyta per gedulingus pietus. Tai buvo karo nusikaltimas lėkštėje, kulinarinis genocidas ir maisto išniekinimas iškreiptu būdu.
Man net keista ir nepatogu minėti, kad ant stalo niekas net neatnešė sojos padažo. Gyvenime esu buvęs keliuose šimtuose japonų restoranų ir dar nebuvo nė vieno, kuriame nebūtų sojos padažo. Jei yra stalas – turi būti ir sojos padažas. Net liūdnos atminties tinklinėje „Čili Kinijoje“ padėdavo ant stalo sojos padažo. Aš manau, kad net įkalinimo vietose jo duoda kaliniams, atliekantiems bausmę už baisius nusikaltimus. Tačiau čia skųstis, kad nėra sojos padažo, atrodė taip pat absurdiška, kaip nacių mirties stovykloje bėdoti, kad nėra belaidžio interneto ir prie krematoriumo groja „M-1 Plius“, o tu norėtum kitos radijo stoties.
Valgiaraštyje parašyta, kad alus importuotas iš Japonijos. Kaina – 2,50 EUR. Aš pakankamai gerai žinau kainas ir žinau, kad iš Japonijos importuotas alus tiek kainuoti negali. Paklausiau padavėjos, ar tikrai čia iš Japonijos. Padavėja klausimą priėmė kaip įžeidimą, lyg aš būčiau pasiteiravęs, ar galiu ateiti pas ją į namus ir pasmaugti jos katę. Žinoma, japoniškas. Atnešė alų. Ant etiketės parašyta, kad alus gamintas Vokietijoje. Nieko tokio, ne visi juk moka ir skaityti, ir rašyti. Kai kurie nesugeba nei vieno, nei kito.
Ne vien šitai sriubai reikėtų karo tribunolo. Dieviškojo keršto šaukėsi ir tempura. Kirviu sukapoti gabalai prastų daržovių, apvolioti velniai žino kokioje tešloje (tik ne tempuros tešloje) buvo kaip spjūvis į veidą. Kiaulėms ūkininkai su didesne meile pašarą patiekia, negu čia buvo patiektos šios gruzdintos išėdos. Pats pirmasis gabalas gruzdinto peraugusio saliero, maždaug antkapio akmens konsistencijos, buvo klaikus, ir toliau buvo tik blogiau. Kažkokie sprangaus kalafioro gabalai, kaip išoperuoti piktybiniai navikai po operacijos. Atrodė, lyg kažkas pagruzdino atliekas ir man atnešė paragauti su tais pačiais ryžiais, kurių skonis buvo kaip azotinių trąšų, kurios išsipylė iš kiauro maišo ant asfalto, jų granules apšlapino sergančios katės ir patiekė svečiams.
Kažkur pietų viduryje atėjo savininkas, pabėdojo, kad mes labai daug palikome ant lėkščių ir kad jam nemalonu, kad tiek reikės išmesti. Mandagiai paaiškinau, kad mes daug visko ragaujame, todėl daug ir paliekame, bet norėjau pasakyti: „nereikia gaminti tokio klaikaus maisto, tai nereikės mėtyti“. Sakė, sudės su savimi paskui likučius. Sakėm – ačiū, nereikia. Neatlyžo, todėl sutikome. Išnešę į lauką, išmetėm į šiukšliadėžę. Truputį gaila buvo šiukšliadėžės.
Savininkas nenustojo kalbėtis (geriau jis to nebūtų daręs). Girdi, iš šio restorano jam jokio pelno (ką jūs sakote, negaliu patikėti), kad jis gamina tokį maistą, nes tai jo hobis – norėjau sakyti, jums reikėtų susirasti kitą hobį, tik, jeigu galima, nesusijusį su maistu. „Aš noriu supažindinti Lietuvos žmones su japonų maistu“, sakė jis. Aš vos tvardžiausi nepasakęs, kad jis supažindino Kauno žmones su tokiu maistu, už kurį jį tikriausiai deportuotų iš Japonijos be teisės grįžti, ir kad didesnės gėdos Japonijai dar niekas nėra padaręs.
Tonkatsu, gruzdinta kiauliena, buvo mažiausiai blogas iš patiekalų šiame nekompetencijos ir šlykštaus maisto festivalyje, jeigu neskaitysime salotų, kurios buvo kaip vidutiniškos ir neskanios lietuviškos salotos iš prekybcentrio, ir arčiausiai Japonijos jos atsidurtų tada, jeigu jas pervažiuotų japoniška „Toyotos“ padanga iš Yokahamos miesto ir įtrintų į asfaltą.
Tai, ką jie vadino „sušiais“, buvo dubenėlis ryžių su viršuje sumestomis tomis pačiomis anemiškomis krevetėmis, tunu, kurio spalva buvo kaip neplauto skuduro, ir nebejaunos lašišos, kuriai, pagal jos amžių, pats laikas būtų skirti kompensaciją už šildymo išlaidas ir kompensuojamuosius vaistus.
Už visą šitą pasityčiojimą mes sumokėjome 43,50 EUR. Buvo keistos emocijos: iš vienos pusės, buvo labai gaila sugaišto laiko ir kaip reta šlykštaus pavalgymo, antra vertus, istorija puiki. Ne kasdien randi tokį kulinarinį Černobylį.
Lik sveikas, restorane „Kamakura“, aš daugiau niekada ten neisiu. Linkiu užsidaryti ir nebedaryti sarmatos Japonijai, vienai mylimiausių mano šalių. Kaunas, puikus miestas prie Neries ir Nemuno, nenusipelnė tokios baisybės. Kaune, mano mieste, atleisk man, kad tie žmonės daro tau tokius dalykus, ir atleisk man, kad patikėjau rekomendavusiais, nuėjau ten ir dar sumokėjau tam restoranui eurų.
Jei galėčiau, duočiau jiems minus penkias žąsis. Arba nulį. Arba užkalčiau jiems duris savom rankom. Bet negaliu. Todėl viena žąsis iš penkių, žemiausias vertinimas pagal mano sistemą. Viso gero.
Kamakura, Maironio g. 24 / Laisvės al. 75, Kaunas. Tel. +370 630 43325.
Kasdien nuo 11:30 iki 20:00.