Man kai kas patarė nueiti į ukrainiečių restoraną Kyiv, kuris Vilniaus Gedimino prospekte yra tame pastate, kur „Vagos“ knygynas, prie Rotundo gatvės kampo. Sakė, buvom ir labai mums patiko. Sakė, tikiuosi – tau bus skanu.
Ne tas žodis. Viskas buvo dauginta iš trijų, aš neslėpiau agonijos, aš buvau ekstazėje ir fazėje. Net nežinau, ką tai reiškia, bet aš rašytojas ir priimkit mane tokį, koks esu.
Restoranas Kyiv yra žiauraus nejaukumo patalpose (nors minimalistinis interjeras puikus), ir tai nėra gera vieta Gedimino prospekte restoranui, nes nėra kur pasistatyti automobilio, neskaitant tų atvejų, kai būna miesto dienos arba mugės ir viskas būna dar blogiau nei visada.
Kai atėjau, restoranas buvo beveik pilnas, ir kone pirmą kartą gyvenime sunerimau, ar čia negali būti taip, kad dabar negausiu vietos be rezervacijos. Ne, gavau: buvau vienas, o vienišiems nelaimėliams visada vietos atsiranda.
Labai džiaugiausi. Pati geriausia naujiena, kad Vilniaus centre žmones eina valgyti ukrainiečių maisto. Labai noriu, kad ukrainiečiams sektųsi. Išvis, pažiūrėjus, kaip ukrainiečiai dirba, kaip laksto ir kaip greitai išmoksta lietuviškai, mano idėja būtų tokia, kad paprastuose darbuose, kur išlepę lietuviai po truputį čilina ir hengautina, be jokios motyvacijos ir noro dirbti ir užsidirbti, reikėtų pamainos viršininkais ir brigadininkais ir prorabais skirti užsieniečius, nes jie bent žino, kaip atrodo darbas.
Kokia nauda iš lietuvių? Daugelis tik virkauja, kad jiems tas negerai anas negerai, sėdi Palangoje pilvus išvertę ir rašo į socialinius tinklus kaip jiems šaltibarščiai ir cepelinai per brangūs. Ir kol jie taip pramogauja ir bamba, kaip ištižę paršai, už juos dirba ukrainiečiai ir kiti atvykėliai.
Restorano meniu buvo didelis ir man norėjosi visko. Gal todėl, kad man šiaip gera nuotaika ir geras apetitas, mat dirbu visuomenei naudingą darbą.
Nelengvai pasirinkau tris patiekalus – pirmiausia, baltą šaltą sriubą okrošką (iš daržovių, grietinės ir su mėsytės gabaliukais, okrošką yra nuo žodžio „trupinti“), kuri man pagal gardumą prilygo magiškai žuviene į Nidoje pas Joną („Užkalnis prabangiausioje Lietuvos žuvies rūkykloje: valgo tik ponai“) – tai stiprūs žodžiai. Geriau už šaltibarščius.
Toliau sekė čeburėkai su mėsa, ir nors buvo parašyta „čeburėkas“, lėkštėje buvo du gražuoliai, idealiai išvirti šviežutėliuose taukuose – geriausi mano valgyti čeburėkai per pastaruosius penkiasdešimt metų. Čia ne ta parodija, kur Lietuvos pliažuose platina žulikai. Čia ne pliurzės iš Lietuvos provincijos, kurias lapnoja atsilikę ir sovietmetyje prarūgę nostalgijos suvėžintieji, žiūrintys filmą „Brat 2“ ir sakantys, kad jiems pas mamą viskas skaniausia.
Čeburėkai, jeigu ką, yra Ukrainos patiekalas. Jie yra iš Krymo, o Krymas yra Ukrainos teritorija.
Trečias patiekalas buvo Kyivo kotletas, su bulvių koše ir žirneliais, ir tai buvo vienas geriausių mano valgytų kijevų, ir jis buvo ant kauliuko. Sviestas tik bėgo, vištiena buvo puiki – geresnį variantą gamina tik mano mylimas restoranas „Pušų paunksnėje“ Palangoje, kuriam per neapdairumą nieko nedavė Michelin gidas, bet dar galės pasitaisyti. Apie Sabonių restoraną galite pasiskaityti ČIA.
Už viską sąskaita restorane Kyiv buvo 31,50 EUR, ir aš palikau 8,50 EUR arbatpinigių – linkiu ir jums taip elgtis. Lietuvoje privaloma palikinėti bent 10 proc arbatpinigių, jei jūs ypatingai dėkingi – 20 proc. Ir nepradėkite saviveiklos ir išsisukinėjimų. Dievas ir Užkalnis viską mato.
Puikus, visus mus, lietuvius, pamokantis ukrainiečių restoranas. Penkios žąsys iš penkių. Slava Ukraini.
Kyiv, Gedimino pr. 50, Vilnius. Tel. +370 617 20973. Tinklalapis: https://kyiv.lt/
Kasdien nuo 11:00 iki 22:00.