Lietuvoje vienas pirmųjų Neapolio picos propaguotojų buvo Beatos Nicholson vyras Tom Nicholson, apie kurio „Jurgį ir Drakoną“ esu rašęs seniai, dar tais laikais, kai nerašydavau į Delfi: jo krosnys būdavo lauke, gatvės šventėse, o paskui atsidarė restoranai. Paskui „Jurgį“, mano galva, kokybe aplenkė neapolietiškosios „Užupio picerijos“ picos, gavusios oficialią tikros Neapolio picos sertifikaciją ir kepamos dviejų picakepių, Federico ir Edoardo Meschino ir neseniai pažymėtos pirmąja vieta Europoje ir antrąja – pasaulyje.
Tačiau Nicholsono verslas nestovėjo vietoje ir paleido mano širdžiai artimas ir mylimas niujorkietiškas „Brooklyn Brothers“ picas, kurių padas yra kiek storesnis, negu Neapolio, kraštas tvirtesnis, o likusi pado dalis minkšta, perlenkiama ir valgoma viena ranka. Picos dydžiu dosnesnės, miltai – didelio glitimo kiekio; ir dar sakoma, kad Niujorko vanduo (vienas geriausių geriamų vandenų pasaulyje, kaip ir Vilniaus, o, pavyzdžiui, Los Andželo vanduo yra skoniu nelabai malonus, iš čiaupo gerti neskanu) prisideda prie tešlos kokybės. Ir šiaip, žinote, viskas, kas yra iš Amerikos, yra labai gerai. Amerika yra pati geriausia šalis pasaulyje, kur gyvena laimingiausi žmonės.
Dabar, kai čia pas mus Vilniuje ir kitur Lietuvoje buvo daug visokių burbuliavimų prieš LGBT, partnerystę ir kitokius Vakarų dalykus, žmonės net į Vingio parką ir į kitas miesto vietas rinkosi, protestuodami prieš kažin ką, „Brooklyn Brothers“ nusprendė parodyti savo palaikymą XXI amžiaus vertybėms, ir priminti, kad vietos Lietuvoje užteks visiems, ir parašė, kad jiems nesvarbu, su kuo tu valgai picą, ir nesvarbu, su kuo tu miegi. O pati picos dėžė tapo vaivorykštine, ir picerija laikinai buvo pavadinta „Brooklyn Partners“, kad pabrėžtų visų partnerysčių priimtinumą. Manau, kad tai – labai geras požiūris ir tai, kaip turi veikti atsakingas verslas, nes reikia nebijoti, kad sunervinsi kokius nors piktuolius – už kiekvieną piktuolį gauni tris palaikytojus. Iš tiesų, internetuose prapliupo šaukti neartikuliuoti diedai iš Mažeikių ir Naujosios Akmenės, kad jie dabar gyvenime neis ten ir boikotuos piceriją. Juokinga. Čia lyg aš paskelbčiau boikotą Orlausko koncertui – nei aš jame kada buvau, nei būsiu, nei planavau eiti, tai toks ir boikotas būtų.
O dar kitas produktas, kurį jie paleido, ir kurį pristatė kartu su visu užsakymu į mano epinę, legendinę ir elitinę sodybą Vilniaus rajone (pristatė pati įmonės direktorė Odeta Bložienė, Beatos Nicholson sesuo, tuo rodydama pavyzdį, kad ir kurjerio darbo nesibaigtų), yra „Detroito sesės“ – stačiakampė ir gilesnė, žymiai puresnės ir minkštesnės tešlos Detroito pica. Ši pica atsirado Detroite, Mičigano valstijoje, po antrojo pasaulinio karo, ir jai, kaip formos, buvo naudojamos stačiakampės industrinės skardos, kurių tikroji paskirtis – surinkti tepalus dirbtuvėse arba jose laikyti smulkias detales, kad neišsibarstytų. Detroitas yra JAV automobilių sostinė, ir neatsitiktinai ant dėžės – automobilio atvaizdas (o dabar dar ir vaivorykštinis lipdukas su užrašu „Partnerystės pica“).
Dar Detroito picoje tradiciškai naudojamas puskietis Viskonsino sūris (Wisconsin Brick Cheese), „sūrio plyta“ – jeigu niujorkietiškos picos artimesnės originaliam italų receptui, ir ten dažnai ir parmezanas, ir skamorca, ir mocarela „fior di latte“, o itin prabangiose vietose – buivolės mocarelos variantas, tai čia jau visai amerikietiška idėja, nes kas gali būti labiau amerikietiška, negu sūris iš Viskonsino, pienininkų valstijos, kur net valstijos simbolis yra pieninė karvė, valstijos oficialusis gėrimas yra pienas, o ant automobilių numerių yra užrašas „America‘s Dairyland“ (Amerikos pieninių kraštas).
„Brooklyn Brothers“ (dabar – „Brooklyn Partners“) picą pasirinkau su daug mėsos, ir vadinosi „Mėsos OMG“, kas yra gudrus pavadinimas, kurį supras visas jaunimas, o tiems, kas dar neišmoko antrosios Lietuvos valstybinės kalbos, anglų, aš išversiu, kad OMG yra sutrumpinimas „Oh my God“, ir tai reiškia, „o Dieve“. Kaip sako valgiaraštis, „čia visko daug daug: kalakutienos kukuliai, namų gamybos itališkos dešrelės, pepperoni dešra, trys itališki sūriai: skamorza, parmezanas ir mocarela, ir, žinoma pomidorų padažas ir bazilikai.“ Man patinka jų visokie amerikietiški pavadinimai, jokių ten „Kunigaikščių“, „Bajorų“ ar „Vaidilučių“ – „Texas Cowboy“, „Yankee Burger“ ir kitos panašios užsienietiškos grožybės, prie kurių laikas pratintis, nes kai Lietuvoje bus daugiau NATO bazių ir užsieniečių, norėsis adekvačiai bendrauti su visais šalies gyventojais.
Pica „Mėsos OMG“, partnerystės dydžio, kuris yra 42 cm (lygiai toks pat, kaip ir šeimyninis dydis, kas yra subtili užuomina, kad visos šeimos ir visos partnerystės yra lygios), kainavo 17 EUR. Kai užsisakinėju per Wolt (į mano sodybą neveža, bet tai sakau, pati direktorė šįsyk pristatė, kad ir fotosesija gražesnė lauke būtų), turiu paprotį imti „Cheeky Cow“ (su plėšyta jautiena ir šonine) arba „Big Tony‘s“ su pankolių ir anyžiais gardintomis dešrelėmis, ir tada užsisakau visokių priedų, kad maža nepasirodytų – ten privarau ir dvigubai sūrio, ir itališkos dešros, ir šoninės, ir kartais vištienos, ir dar barbekiu padažo, ir kartais ta mano pica viršija 30 EUR ribą, bet negi gaila. Gyvenu taip, lyg gyvenčiau paskutinį kartą.
Pica manęs nenuvylė nė trupučio – atvažiavo karšta, pridėta buvo visko, kas pasakyta, picos gabalai buvo laisvai valgomi viena ranka perlenkus ir skonis ėjo pro ausis, o dar ta mintis, kad vaivorykštinę dėžę rodysiu visiems Delfi skaitytojams ir kaip jiems bus gražu ir linksma, mane kėlė į debesis.
„Detroito sesių“ pica buvo „Detroit Signature Lamborghini“ (Detroito firminė Lamborghini), 35 x 25 cm dydžio (16 EUR), ir čia jau buvo toks variantas, kad ir norėdamas neprivarytum priedų virš normos, ji ir taip buvo tokia, kad vienos tokios picos drąsiai būtų užtekę šešiems žmonėms: pepperoni dešra, pasaldinta medumi su čili pipirais, naminis pomidorų padažas, bazilikas ir dar ant viršaus papuošimui kreminė burrata, sūris, gaminamas iš mocarelos su grietinėle, ir, įtariu, uždedamas jau iškepus picą, antraip krosnyje susviltų. Pavadinimas provokuojantis, nes, kas be ko, Lamborghini yra italų automobilis, ir jis visai ne iš Detroito, bet burrata tai iš Italijos ir viskas su tuo tvarkoje. Padas buvo labai autentiškai purus – tiems, kas pratę prie traškaus, plonyčio Neapolio pado, tai bus labai netikėta, tai artimiau yra tam, ką patys amerikiečiai vadina „pizza pie“ – dar iš tų laikų, kai picos buvo keistas užsienietiškas patiekalas ir jas reikėdavo patikslinimui pavadinti „picos pyragu“. Tai kažkiek ir primena lietuvišką pyragą, tik nesaldų.
Iš užkandžių man dar labai patiko aštri karšta supjaustyta dešra, nes aš lietuvis, ir lietuviui tik duok dešros bet kuria proga ir be progos, argi ne? Salotos irgi ne pro šalį – nors, pasakysiu tiesą, po picų jau salotų ir desertų (tiramisu) nevaliojau, nebeįmanoma, pasilikau vakarienei.
Kadangi buvo tolimas pristatymas, ir visko daug, tai užsakymas kainavo (su pristatymu) 86,90 EUR. Sąskaitos nuotraukos aš jums nedėsiu – pirmiausia, todėl, kad nereik jums matyti mano sodybos adreso, o antra – jūs juk vis tiek netikite, kad už maistą moku. O VMI tas sąskaitas mato savo būdais, ir man to gana.
Aš ilgokai delsiau vertinti „Brooklyn Brothers“, gal todėl, kad mane anksčiau nuolatos įtarinėdavo favoritizmu mano bičiulės Beatos ir jos šeimos verslams, bet dabar, kai jie turi tokią gražią partnerystės paramos iniciatyvą, ir dar į Lietuvą daugiau Amerikos atnešė, tai ir už turinį, ir už pakuotę, ir už drąsą – penkios žąsys iš penkių.
Valgykit amerikietiškai, užsisakinėkite daug priedų, vaišinkite draugus – vietos ir picos Lietuvoje užteks visiems. Jei Vincas Kudirka būtų gyvas šiandien, būtų prirašęs dar vieną posmą prie „Tautinės giesmės“ apie vaivorykštes, šeimas ir picą.
Brooklyn Partners (Brooklyn Brothers) – www.brooklyn.lt
Detroito sesės – www.detroit.lt
Keli restoranai, darbo laikas skiriasi, tikslinkitės prieš užsisakydami.