Atėjome į geriausio Lietuvos sušių restorano Narushi versiją Nidoje, laive, kuris teliuškuojasi prieplaukoje, tarp baltų jachtų ir katerių, žuvėdrų ir rūkytos žuvies kvapo, atplaukiančio nuo kranto, tarp šampano purslų nuo deniuose atkemšamų butelių, tarp poilsiautojų, sumokėjusių vis dar per
mažą įvažiavimo mokestį (mano siūlymas dabar: nebe 30, o 230 eurų, kad nors truputėlį būtų lengviau kvėpuoti; ir jau jeigu apmokestinome Nidoje keturračius, tai būtų pats laikas uždėti prevencinę baudą paspirtukams, po penkis šimtus eurų per parą, ir tada gal miestelis būtų saugesnis). Apie Narushi, geriausią japonų restoraną šalyje rašiau 2019 metais portale DELFI, ir
bylojau tąsyk, kad turime Vilniuje absoliučią sensaciją:
Dabar pats metas patikrinti, kaip sekasi sušius gaminti ir tiekti geriausiame ir svarbiausiame šalies kurorte, kur tiek laiko praleidau visais metų laikais, kur gyvena ir ilsisi aukštuomenė ir tie, kas sprendžia Lietuvos likimą.
Netiesa, kad tik menki asmenys kalba apie kitus žmones, o, girdi, dideli ir kilnūs žmonės kalba apie idėjas. Tai labai banalus ir visiškai neteisingas sakinys, vertas prasto rašytojo Charles Bukowski, kuris negalėjo nieko tokio gudraus sugalvoti, todėl atkartojo kitų žodžius. Aš galiu tą nesąmoningą posakį paneigti. Didžiadvasiai ir tyraširdžiai kalba apie viską, ką tik nori, nes tam ir duota mums kalba, kad galėtume perteikti tai, ką stebime aplink.
Aš esu kilnus ir didelis, ir kalbu ir apie kitus žmones, ir apie kvepalus, ir apie valgį - ir šiuo atveju apie sušius.
Sušiai yra nuostabiai tinkami Nidai dėl savo metamorfozės ir kataklizmo, kaip sakė kažkada Radioshow. Suprantate, Nida kažkada juk buvo niekam neįdomus žvejų kaimelis, kurį rašytojas Tomas Manas pasirinko, kaip ramią vietą, kad nematytų visos tos civilizacijos ir iPhone parduotuvių; o po Antrojo pasaulinio karo okupantai sovietai ten privežė, švelniai tariant, visokio kontingento - tarp jų buvo paleistųjų iš įkalinimo įstaigų ir atidirbusių laisvosiose statybose (kurios
buvo eufemizmas kalinių darbui dideliuose statybų projektuose) ir kitokiose perauklėjimo vietose: į laisvę - su tyra sąžine. Paskui Nida tapo madingiausia vieta Lietuvoje ir buvusioje Sovietų Sąjungoje.
Taip ir sušiai - kažkada jie iššovė į japonų gastronomijos padangę, kaip nebrangus ir prieinamas Tokijo gatvės maistas, kurį galima buvo imti rankomis ir čiaumoti gatvėse XIX amžiuje. Tada buvo sugalvoti populiariausi (nigiri) sušiai, kur ritinėlis ryžių, sumirkytų lengvu saldžiu ryžių actu, yra
pridengtas gabaliuku žalios žuvies (arba, jau vėliau, jūros gėrybių arba omleto).
Vis dar pasitaiko (taip pat ir Lietuvoje) tam tikrųjų grynojo sušizmo apaštalų, kurie pradeda pliurpalus apie tikrus ir netikrus sušius, girdi, čia visokie sugalvojimai su avokadais yra neteisingi (nes iš Amerikos), dar kiti sako, kad nieku gyvu negalima wasabi, žaliojo japonų krieno, maišyti su sojų padažu, treti baisisi krabų lazdelėmis, nors pačios krabų lazdelės būtent Japonijoje ir yra sugalvotos ir ten išopopuliarintos, ir būtent japonai tas krabų lazdeles pirmieji sušiuose ir pradėjo naudoti; dar kiti labai įtariai žiūri į japoniškąjį omletą, tamago (jis yra maišytas, ne plaktas, ir yra žymiai saldesnis, negu tas prancūziškasis, prie kurio esame pratę) - girdi, kas čia per kiaušinienės dėjimas ant sušių. Dar yra žmonių, kurie kažkodėl baidosi aštraus čilių priedo smulkintos lašišos ir tuno sušiuose (beje, pati lašiša, sake, sušiuose yra labai naujas dalykas, atvykęs iš Norvegijos XX amžiaus antrojoje pusėje: norvegų žuvininkai siekė praplėsti Atlanto lašišos rinką į Japoniją).
Kalifornijos maki, arba labai įvairių priedų ritinėliai, irgi dažnai yra iš aukšto vertinami: girdi, čia tie
amerikiečiai visko prisigalvoja, prikrauna ten priedų be ribos, ir tai visai ne jokia ne autentika.
Tiesa yra tokia, kad sušiai yra vienas dinamiškiausių ir sparčiausiai besikeičiančių patiekalų japonų virtuvėje. Ten pagrindas yra tik sušių formatas: jau minėti nigiri ir maki, taip pat gunkan (“karo laivas”, vertikalieji sušiai, primenantys XIX amžiaus pabaigos karo laivus) ir sušių ryžiai, kaip svarbiausia sudedamoji dalis, tai kultūra, kuri Japonijai atstoja ir bulves, ir kviečius, ir beveik viską daugiau. Šiais laikais didžioji dalis geriausių sušių ryžių, taip pat ir naudojamų Japonijoje, yra užauginami Kalifornijoje: JAV vakarų pakrantė moka ir nori auginti labai gerą produkciją ir yra ne tik Amerikos, bet ir pasaulio aruodas.
Karolio Narušio virtuvėje (iš ten ir yra japoniškai skambantis pavadinimas Narushi) visas žaidimas ir evoliucija niekada nesustoja, ir, pavyzdžiui, trumų aioli (česnakinis majonezas) yra geras XXI amžiaus sušių akcento pavyzdys. Majonezas, kaip padažas, beje, pats savaime jau yra Japonijos virtuvėje apie šimtą metų, ir tapo ypač mėgiamu po Antrojo pasaulinio karo, kartu su JAV okupacija, kuri šaliai atnešė daug naujovių, kurias japonai noriai priėmė.
Mudu su Arūnu Valinsku ryžomės paragauti ypač aštraus mėlynpelekio tuno gunkanų (nes gardintas sachimi pipirais, kurie yra čiliai su priedais, tokia lyg “Vegeta” iš čilių, o ne iš natrio gliutamato: su sezamų ir aguonų sėklomis, džiovintomis jūržolėmis, keptomis ir smulkintomis apelsinų žievelėmis ir imbieru), bet jie nepasirodė baisaus aštrumo, buvo visai neįžeidžiantys. Švelnieji tuno gunkanai, sakė kolegos, buvo irgi parodinės kokybės.
Ungurys, unagi, pasirodė besąs lietuviškas, ir tai yra didelis pasiekimas, nes ungurys saldžiame tamsiame padaže yra didelis dalykas Japonijoje, ten žinovai blaškosi po Tokiją ir Osaką, ieškodami geriausio ungurio - deja, didžioji dalis ungurių šiais laikais importuojama iš Kinijos, jis dažnai šaldytas, ir rasti gerą ungurį yra nelengva užduotis. Tai, kad lietuviai sugeba padaryti tokios kokybės ungurį, yra kokybės ženklas ir pagyrimas mūsų Lietuvai ir jos laisvei.
Dar vienas kokybės ženklas buvo tempura, lengvutėje tešloje gruzdintos tigrinės krevetės: jos turi būti, ir buvo, nepersigėrusios riebalų, delikačios, traškios tikruoju traškumu, o ne taip, kaip kinų restoranuose Lietuvoje patiekiama “traški vištiena”, kuri paprastai netraška ir niekada netraškėjo, o
būna marmalas lipniame saldžiame padaže, tirštintame krakmolu.
Tie, kas nepatingės pažiūrėti nuotraukas, įvertins žuvies pjaustymo, ikriukų dėliojimo, majonezo lašiukų ir žalumybų puošybos tobulumą: nieko atsitiktinio, Michelin žvaigždučių restorano vertas rūpestis ir precizika. Netgi žuvies paviršiaus lengvas supjaustymas langeliais, kad daugiau sugertų
padadažo, yra tai, į ką specialistas atkreipia dėmėsį - tai papildomas vargas gamintojui, bet ir žiauriai aukštos kokybės ženklas.
Patarimas: atidžiai išklausykite padavėjo, kai jis pristatinės patiekalus, jis žino labai daug. Narushi turi padavėją,kuris skirtas ne lėkštėms nešioti, bet dirba tarpininku tarp virtuvės ir svečio, ir pasakoja ir šviečia. Ir jeigu ko nors nežinosite, klauskite: padavėjas tam ir yra. Mes tai viską
žinojome, nes esame elito atstovai ir mums sušiai yra gyvenimo dalis, praktiškai genetinis kodas.
Desertai - moči, tokie saldūs šaldyti kąsniukai, suvynioti iš skanintos vaisiais lipnių ryžių su krakmolo priedų masės, lyg guminukai, buvo tokie, kokių niekur kitur nei Lietuvoje, nei net Europoje neteko aptikti: tai buvo tobula, labai japonams būdinga “vaikiškos šventės” kokybė ir patrauklumas, kokį esu radęs tik Japonijoje ir Pietų Korėjoje - močių spalvos išduoda jų skonį, pavyzdžiui, mango geltonosios su niekuo nesupainiosi. Ir jie patys mieli ir besišypsantys, kaip Pokemonai.
Už šią labai elegantišką vakarienę rafinuotai elitiniame Lietuvos kurorte, geriausioje Lietuvos Respublikos vietoje, Inga Valinskienė sumokėjo 453,50 EUR, o aš pridėjau 50 EUR arbatpinigių, nes kažkaip juk ir aš turiu pasirodyti iš gerosios pusės.
Be to, norėjau, kad galėčiau parašyti - Užkalnis su draugais valgė Nidoje už pusę tūkstančio.
Penkios žąsys iš penkių: Narushi, atėję iš Vilniaus, neprarado nė kruopelės savo patrauklumo Nidoje, atvirkščiai, ant marių laive surengė šventę, kurios linkiu visiems. Ypač jei gausite vietų Žolinės pirmadienį. Sakykite, kad čia jus atsiuntė Valinskai ir Užkalniai, skambinkite ir tikėkitės sėkmės.
Narushi, Nidos prieplauka, Nida. Tel. +370 6197 3777.
Facebook:
https://www.facebook.com/narushivilnius/
Nuo pirmadienio iki šeštadienio - nuo 17:00 iki 23:00.