Paskui visi pradėjo gaminti burgerius, nes tai – lengvas būdas turėti restorano pajamas su žymiai mažesnėmis išlaidomis. Meniu mažesnis, svečiai apsisuka greičiau, pinigai byra.
Paskui panašiai atsitiko su Artimųjų Rytų šakšukom ir falafeliais (kas tik buvęs Izraelyje, tas ir gamina, o paskui gamina ir nebuvę, o toliau - net ir nežinantys, kaip tai gaminti), dar prieš kurį laiką – su Azijos sriubomis, nuo Vietnamo iki Tailando kilusiomis, kurias ėmėsi gaminti kiekvienas hipsteris su „Inkaro” sportbačiais ir vešlia barzda, kuris sugebėdavo atsidaryti kokosų pieno skardinę.
Tokia pati istorija su vėlyvaisiais pusryčiais (branču). Iškilūs šefai sako (todėl čia ne mano paties sumanymas): tai sudėtingiausias ir sunkiausias iš pasiūlymų, nes tik iš pažiūros įmantrūs kiaušinių patiekalai su visokiomis dešrelėmis, plėšyta kiauliena, jūros gėrybėmis ir kruopščiai virtais padažais yra didžiulis darbas virtuvei, savaitgalio vergavimas.
Ir išties, vėlyvieji pusryčiai Lietuvoje (arba, tiksliau, Vilniuje, nes Šiauliuose ir Panevėžyje retai pusryčiaujama ne namie) pasidarė madingi, tokie madingi, kad ilgainiui pradėjo juos valgyti tiek žmonių (ir Vilniuje atsirado pas žmones tiek daug pinigų), kad radosi neįtikėtina paklausa, o kai paklausa yra didžiulė, anksčiau ar vėliau pradeda pasiūla užsiimti tie, kas gamina nebūtinai fanstiškai.
Tai tiesiog rinkos taisyklės, gamtos dėsniai. Anksčiau būčiau pykęs, dabar – tik nuvargusiai atsidūstu. Nebeturiu jokio noro būti piktas.
Restoranas „No Chef” (lietuviškai reikštų “šefo nėra”, kas yra gal ir drąsus pavadinimas) turi koncepciją, kur labai nedidelis valgiaraštis, aukštos kokybės sudedamosios dalys, ir gana paprastai paruošiami patiekalai - madingoje lokacijoje prie Mo muziejaus, tarp prabangių kavinių.
Brančo meniu – du variantai (prancūziškas ir portugališkas), lėkštė dviems kainuoja 35 EUR. Ką daryti tiems, kas ateina vienas? Arba valgyti visą didelę lėkštę, arba pagalvoti, kodėl jūs toks, kad su jumis niekas neina valgyti. Aš tokios problemos, pavyzdžiui, neturiu.
Lėkštėje gavome keturis keptus kiaušinius („veršio akis”, ir kiaušinukai tikrai ne biudžetiniais) su skaniais aromatingais pipirais, keturias krevetes (po dvi kiekvienam), ant grilio kepto pipiro ir portugališkų salotų iš bulvių su aštuonkoju, ir dar pakeptos su alyvuogių aliejumi itališkos duonos (labai gera). Visos dalys buvo labai geros, galima kabinėtis tik prie to, kad krevetės įkeptos į kiaušinienę kartu su lukštais (lengvai lupamais, bet vis tiek – kažkaip ne mano širdžiai rakinėti ir lupinėti, ir man atrodytų, kad į kiaušinienę galima įkepti tik tuos dalykus, kurie yra valgomi, nors aš suprantu, kad lukštas kepant saugo krevetę nuo perdžiūvimo).
Aštuonkojo salotos buvo neblogos, bet aš tikrai esu valgęs smagesnio aštuonkojo.
Nelabai pasisekė ir kava su toniku: tonikas buvo išsigaravęs, praktiškai be angliarūgštės. Taip būna, ir man tai ne pirmas kartas gyvenime, bet taip nėra idealu.
Viskas susivalgė skaniai, bet nepaleido mintis, kad visgi turbūt ir pats taip pasigaminčiau. Tai labai paprastas maistas, ir paprastumas nėra blogai, tikrai ne (aš labai mėgstu, pavyzdžiui, itin paprastus italų restoranus), bet man čia pasirodė, kad paprastumas yra ne pasirinkimo reikalas, o tiesiog galimybių lubos. Gal aš klystu. Tačiau man būtų įdomiau valgyti tai, ko aš pats nemoku pasigaminti – arba kur mano horizontai yra praplečiami, ir kur vidinė mano proto akis pamato naujas gelmes.
Dviese už tuos vėlyvus pusryčius sumokėjome 39 EUR ir keturis eurus arbatpinigių.
Trys žąsys iš penkių - gera, pagirtina idėja naudoti aukštos kokybės produktus, ir, man regis, jie turi potencialą gaminti sudėtingiau ir išmaniau. Aš tik linkiu tą potencialą išnaudoti.
No Chef, Pylimo 19, Vilnius. Tel. +370 682 29957. Facebook puslapis: https://www.facebook.com/bynochef.
Sekmadienį nuo 11:00 iki 14:30, ketvirtadieniais nuo 11:30 iki 21:00, penktadieniais nuo 11:30 iki 22:00, šeštadieniais nuo 11:00 iki 22:00.