Pirmiausia, todėl, kad aš jau buvau išvažiavęs iš šalies šešiolikai su puse metų (tik ne čikenfektori, deja – mano darbų ir žygdarbių istoriją galima persiskaityti senuose mano žurnalo numeriuose, pasiėmę bibliotekose, kur jie saugomi greta Mažvydo „Katekizmo“ ir Juozo Baltušio raštų). Antra, aš ir dabar tik vasarai grįžęs į Lietuvą, netruks vasara baigtis, ir po Žolinių jau vėl nuo Ramiojo vandenyno jums rašysiu. Kodėl nuolatos apie tai primenu? Nes visada rašau apie įdomiausius dalykus, kurie nutinka mano gyvenime.
Restoranus, kvepalus, keliones, pinigus ir mūsų namuose gyvenančius garsiausius Lietuvos šunis, kurių kiekvienas uždirba iš reklamos daugiau, negu vidutinis Lietuvos gyventojas. Negi rašysiu apie tai, kaip pirkau obuolius turguje arba skalbinius džiausčiau?
Šis restoranas yra Ramučiuose emigrantų pažįstamame take, tarp Karmėlavos oro uosto, kur nusileidžia lėktuvai iš silkių skutimo fabrikų, salotų pakavimo cechų ir vištų pešiojimo salonų, ir Kauno miesto - mano gimtinės, laikinosios sostinės ir Lietuvos širdies. Būtent tose apylinkėse yra nenormaliai didelių cepelinų restoranai, kuriuose tik grįžę „an švenčių“ emigrantai atsigauna ir vėl susijungia su savo šaknimi, tautos biolaukais ir lietuvybės čakromis su spirgučiais ir grietine. Ir jau tik paskui jie važiuoja į prekybos centrą koldūnų, kokių negali gauti savo naujojoje Tėvynėje.
Restoranas „Du“, esantis Ramučiuose, pavadinimu papildo restoraną, kuris yra Šiauliuose ir vadinasi „Trys“ (labai geras restoranas Šiauliuose, absoliučiai nesusijęs su Ramučiais ar Kauno rajonu, ten važiavau, kai savaitę gyvenau Kelmėje, nes negi į Raseinius važiuosi valgyti). Dabar man reikia dar rasti restoraną „Vienas“ ir restoraną „Keturi“, ir tada galėsiu sakyti, kad Lietuvos restoranus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų (jei ten keturi pirštai, kaip pas Simpsonų šeimos narius iš animacinio JAV serialo). Restoranai „Du“ ir „Trys“ tarpusavyje nėra niekaip susiję.
Nieko ypatingo nesitikėjome iš to restorano, nors jis buvo skaitytojų rekomenduotas, bet maža ką žmonės rekomenduoja, ne visada jie juk yra maisto ekspertai ir restoranų kritikai. Pasirodė viskas geriau, negu galima tikėtis prie Kauno. Geriau, negu galima buvo tikėtis Kaune. Geriau, negu galima buvo tikėtis bet kur Lietuvoje. Tas restoranas pasirodė esąs toks, kad galėčiau turbūt vėl tapti į Kauną pargrįžtančiu emigrantu, kad tik gaučiau važiuoti per Ramučius ir turėčiau progą ten sustoti.
Žmonės sakė, kad ten yra neįmanomai gardūs maži čeburekai (juos tikriausiai reikėtų vadinti čeburekiukais, čeburekėliais ar čeburekučiais), šeimininkė sako – palaukit, pažiūrėsiu, ar dar turim. Gera žinia, sako, turime; yra dar trys porcijos (3,50 EUR), ir kai atnešė tuos čeburekulius su neįmanomai gardžiu vištienos sultiniu, kuriame buvo nepadoriai dideli gabalai puikios vištienos, sakėm šeimininkei: žiūrėkit, pasirūpinkit, kad būtų pakankamai šito patiekalo, kai po apžvalgos pradės eiti žmonės, nes aš rekomenduosiu, o tai yra geriausi čeburekai Lietuvoje. Aš, Andrius Užkalnis, atsakau už savo žodžius. Pakartosiu – geriausi čeburekai Lietuvoje, o gal net geriausi pasaulyje, nes aš niekada niekur kitur, nei San Franciske, nei Čikagoje, nei Kijeve, nei Osakoje nesu radęs tokio gerumo čeburekų.
Ir čia tik pati pradžia. Morkų ir jūros gėrybių sriuba (7,50 EUR) buvo tokia, kad joje norėjosi nuskęsti ir pereiti į kitą gyvasties lygį, nes tai buvo nuostabu – kaip Italijoje, ir ne šiaip sau kur nors Italijoje, bet geriausiose Italijos vietose, kur virtuvėje dirbama širdimi. Jūros gėrybių buvo gausu, ir jos visos tiesiog tryško skoniu, visi tie mažučiai aštuonkojai, geldelės, krevetės – viskas buvo aukščiausios kokybės, tai buvo jauku, ten buvo saldumas nuo morkyčių, ir ten buvo šiek tiek aštrumo, nuo kurio ėjo gera šiluma, kuri kaitino sielas žvarbią vasaros popietę.
Tik dabar, žiūrėdamas į čekį, pamačiau, kad mums neįmušė nei alaus, nei to nepadoriai estetiško kokteilio, kuris skirtas ne tik gėrimui, bet ir fotografavimui, reiškia, pavaišino mus tais gėrimais, bet argi tai gali paveikti mano įvertinimą? Negali. Daugiau apie tai nerašysiu, nes yra Lietuvoje įstatymai, kurie normuoja ir reguliuoja, ką galima rašyti apie gėrimus. Ir kitų restoranų prašau ir prašysiu – nesisiūlykite manęs vaišinti, nes jeigu jūsų geras maistas, jūsų bus puikus įvertinimas bet kuriuo atveju, o jei maistas bus blogas, vaišės nepadės. Tačiau yra ir tokia galimybė, kad kiti žmonės mane nuoširdžiai nori pavaišinti, nes aš tokio jau esu vaišinamos išvaizdos. Kartais pasižiūriu į save veidrodyje ir pagalvoju, velnias, gerai atrodai, šėtone, taip ir toliau.
Tartaletė su miško grybais (3,70 EUR) buvo ir vėl itališko skonio. Grybukai maži, standūs, kaip miško nimfos speneliai, kvepiantys samanomis ir giriomis, tiksliai tokia tešla, kokios galima buvo norėti. Tobula, tobula, tobula. Kaip ir polenta (3,80 EUR) su miško grybais ir daržovėmis, ir net mano nemėgstamos cukinijos buvo gardžios. Aš klausiau šeimininkės – o koks jūsų santykis su Italija? Sako, jokio nėra. Tiesiog mes gaminame, kaip mums skanu, sako šeimininkė.
Smegenys jau tiek buvo paveiktos puikaus maisto, kad aš užsimaniau kiaulienos nugarinės su kauliuku (7,50 EUR) – nors niekada neužsisakinėju tiesiog kiaulienos, šiaip jos privengiu, gal tai mano kažkokia tokia žydiška esybė, o gal esu musulmonas širdyje, kad man nepatinka šiaipjau nepatinka? Gal ne lietuvis esu? Kas dabar pasakys. Kiauliena buvo puiki, o garnyras – ir padažas, ir švelnučiai avinžirniai, ir net morkytės, ir šalotiniai cibulėliai.
Šonkauliai (6,50 EUR) buvo pavyzdiniai, kaip iš vadovėlio, ir net Amerikoje tokie būtų tikrai savo vietoje, su puikiu saldžiu, lipniu padažu, krentantys nuo kaulo, o Dieve, aš jau jaučiuosi išalkęs ir gal net išbadėjęs. Ar nors vieną patiekalą sugadins šis šeimos restoranas, ar viskas bus tobula?
Viskas buvo tobula. Ir desertui varškėtukai iš vaikų meniu (3,20 EUR), kurie buvo skirti pamaitinti mūsų širdyse tūnantį emocinį vaiką, ir itališki ledai, kuriuos užtenka pamatyti nuotraukoje, ir užsimanysite jų (3,00 EUR) – na, viskas buvo be priekaištų. Gerai, aš sutinku, mano draugė dar skanesnius varškėčius iškepa, jie yra stačiai oriniai, bučinio konsistencijos, bet čia restoranas, ir aš likau labai patenkintas, juo labiau, kad tų varškėtukų gavosi tokia nuotrauka, kad Instagramo tinkle surinko patiktukų laviną. Pažiūrėkite, į tą lėkštę galima spoksoti, kaip į meno kūrinį.
Čekis buvo juokingai mažas (gal dar ir dėl to, kad gėrimų neįmušė, bet net ir su gėrimais būtų nedaug), 38,70 EUR, tai palikome penkiasdešimt eurų, nes arbatpinigiai.
Šis restoranas buvo toks nuostabus, kad aš jį įrašyčiau prie dešimties geriausių Lietuvos restoranų, be jokių abejonių. Sakyčiau, kad jam reikia atsidaryti Vilniuje, bet nesakysiu – Kauno rajono žmonės irgi nusipelno skaniai valgyti ir gerai gyventi. Ramučiai, nuo šiandien jūs – vienas iš svarbiausių šalies kulinarinių centrų. Penkios žąsys iš penkių.
Šeimos restoranas Du, Centrinė g. 21B, Ramučiai, Kauno rajonas. Tel. +370 699 28118. Facebook profilis:
Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11:00 iki 21:00, penktadieniais nuo 11:00 iki 22:00, šeštadieniais nuo 11:00 iki 23:00.