Kristina dalijasi 3 močiutės receptais – pieniška daržovių sriuba, rauginti grybai ir blynai su bulviniu padažu verti aukso fondo

Kaišiadoryse gyvenanti verslininkė Kristina Macelytė ne tik mėgsta gaminti maistą, tačiau ypač vertina iš mamos ir močiutės perimtą patirtį – per laiką išgrynintus receptus, kuriais šiandien gali lepinti artimuosius. Tačiau ne vien paslaptį, kaip ruošti skanų maistą, – Kristina perėmė ir estetikos jausmą. „Stalą kiekvieną kartą reikia dengti taip, kad būtų gražu ir malonu valgyti. Ne savaitgaliais, ne per šventes – kasdien. Nes smulkmenos yra gyvenimo gėris ir grožis, nes pietūs – ne tik skanus maistas, bet ir graži aplinka“, – sako iš Aukštaitijos kilusi Delfi Maistas pašnekovė.
Šis tekstas yra ciklo „Iš aukso fondo“ tekstas.

– Kristina, mėgstate daug ir skaniai gaminti – iš ko tai perėmėte?

– Manau, kad pomėgį gaminti skaniai paveldėjau iš močiutės. Mano močiutė ilgai panavo – ištekėjo tik 39 metų – visą laiką tarnavo dvaruose, pas kunigus, pas ponus. Vaikystėje visąlaik prie jos priskretusi buvau ir ji mane mokė įvairiausių dalykų. O ji mokėjo gaminti skanius aukštaitiškus patiekalus, tuo pačiu receptus tobulindavo – matyt, dvaruose buvo išmokusi.

Atmenu, močiutė mane mokino, kaip vėžių sriubą pagaminti. Ir nors niekada jos neruošiau, iki šiol atmenu, kaip tai padaryti.

Močiutė mums, anūkams, net ledus gamindavo. Jie būdavo tokie geltoni, iš plaktų kiaušinių, o šaldydavo rūsyje ant ledo, kurį žiemą iš Alaušo ežero būdavo parsinešusi.

Jau ištekėjusi močiutė eidavo ruošti vaišių krikštynoms, vestuvėms, gedulingų pietų. Negana to – nešdavosi ir savo įrankius, ir lėkštes – turėdavo jų įvairių. Dar iki šiol turiu iš senelių paveldėtų gražių indų, atvežtų net iš Žiemos rūmų.

– Tad štai iš ko paveldėtas skonio pajautimas – savo parduotuvėje „Gražu net mėlyna“ prekiaujate indais. Kad maistas būtų skanus, svarbu ir pateikimas, ar ne?

– Be abejo. Man močiutė pasakojo, kad rengdama vasaros pobūvius visas staltieses apsiūdavo sidabražole. Šito išmokė ir mane – tad, kai liepą švenčiu Kristines, visas staltieses taip padabinu. Iš močiutės išmokau ir tai, kad tiekiant maistą reikia dėti polėkštę – tarybiniais laikais nelabai kas stalą gražiai dengdavo.

– Sakykite, ar maisto pateikimas gali pakeisti patiekalo skonį?

– Visiškai keičia. Kažakada sulaukiau komentaro, kad indai visai nesvarbūs, galima gi ir iš bato valgyti. Man neskanu valgyti iš negražios lėkštės. Užaugau turėdama bliūduką su žemuogytėmis – iki šiol jis man stovi akyse, tad aš kitaip ir neįsivaizduoju maisto, tik gražiai pateikto.

Man pačios negražiausios yra baltos plono stiklo lėkštės, kurių buvo privežta, vos tik Lietuva atgavo nepriklausomybę. Man indas turi būti sunkus, dailus, dekoruotas – kad būtų gražu vien jį tuščią ant stalo padėjus.

– O kokios indų tendencijos? Kas šiuo metu ant bangos?

– Anksčiau domėjausi, kokios mados vyrauja šioje srityje. Tačiau galiausiai supratau: kiekvienas žmogus gali turėti laisvę gyventi gražiai ir taip, kaip jam yra jauku. O mada – praeinantis dalykas: čia – madinga, čia – jau nebe. O štai rasti stilių, kas tau gražu, yra kur kas svarbiau, man atrodo. Čia – kaip su drabužiais: jaunas gali būti beprotiškai madingas, o vyresnis jau renkasi jam tinkančius akcentus, nes žino, kas jam tinka, kada komfortiškai jaučiasi. Taip ir su indais – jie turi derėti prie namų stiliaus, pačiam turi būti gražu ir malonu, o ar tai labai madinga, nemanau, kad labai svarbu.

– Į ką atkreipti dėmesį siekiant atsinaujinti indaują?

– Pastebėjau, kad šiuo metu mėgstama dengti stalą skirtingais, bet vieno stiliaus indais. Apie tai man pasakojo iš Amerikos grįžusi draugė, tokią pačią tendenciją mačiau ir Kretoje, kur atostogavau vasarą.

Norint stilingai padengti stalą, patarčiau rinktis arba vieno stiliaus indus, arba vienos spalvos ar vieno rašto. Tiesiog reikia žiūrėti – gražu ar ne ir nesprausti savęs į rėmus. Duoti sau laisvės ir nesidairyti į kitus, aklai nesekti madų. Manau, dauguma žmonių turi gerą skonį ir pojūtį, tik per daug informacijos prisirenka. Man atrodo, kuo įvairiau, tuo geriau ir įdomiau gyventi.

– Mėgstate pasidalyti senais gerais receptais. Pieniška daržovių sriuba – iš kur ji atsirado jūsų valgiaraštyje?

– Vaikystėje tai būdavo mūsų vasaros sriuba. Kai tik atsirasdavo pirmosios daržovės – morkytės, bulvytės, žirneliai arba cukinija – iš trijų ingredientų mums virdavo sriubą, kurią užbalindavo pienu. Daržovės verdamos vandenyje, verdant įberiama druskos, truputį pipirų, įmetamas lauro lapas. Sriubą mums, anūkams, virdavo močiutė ir tai tikrai patiekalas iš aukso fondo.

Tą sriubą aš verdu iki šiol, kai tik nusiperku šviežių daržovių. Išvirusios įpilu į dubenėlį ir ant viršaus užpilu šalto pieno. Kai kurie pieną pila į puodą baigdami sriubą virti ir užvirina. Aš taip nedarau, nes nemėgstu to susidarančio graimo, o ir pilant pieno į lėkštę sriuba greitai atvėsta iki malonios valgyti.

Panašiai gaminu ir pienišką makaronų sriubą – išverdu makaronus, o jau lėkštėje juos užpilu pienu. Žiemos metu tokiu pat principu verdu bulvių, morkų ir vermišelių sriubą. Tai labai geras patiekalas vakarienei.

– Turite dar vieną receptą iš aukso fondo – raugintus grybus. Papasakokite, kaip juos ruošiate?

– Taip grybus gamindavo mano močiutė. Aš išvis ilgai nežinojau, kad juos dar ir konservuoja. Mūsų kaime visada užraugdavo bačkutę grybų ir jų ilgai turėdavome. Labai skani ta rauginto grybo rūgštelė. O juk rauginti produktai – dar ir labai sveika.

Grybus raugiu ir pati, bet dažniau parsivežu mamos paraugtų – labai skanūs.

Pirmiausia visus grybus reikia nuvalyti ir gerai išvirti. Tada perplauti dideliu kiekiu šalto vandens, kad neliktų jokio glitumo. Ir tada jau į juos dėti druskos, pipirų žirneliais, lauro lapelį, nuluptas česnako skilteles, krapo kotą ar žiedyną. Ir viską išmaišyti. Tiesa, pasūdyti reikia drūčiai – grybai labai daug druskos sugeria. Per mažai pasūdžius ims pelyti.

O tada sudėti į puodą, uždengti marle, uždėti lėkštutę ant viršaus ir palikti kambario temperatūroje, kad jie įrūgtų – 2–4 dienas. Kai jie įrūgsta – paragavus jaučiama rūgštelė, – dedu į stiklainius ar palieku tame pačiame puode, bet prislegiu akmeniu ir laikau šaltai rūsy ar šaldytuve. Kam patinka, tokius grybus maišo su grietine, smulkiai pjaustytais svogūnais ir valgo su karštomis bulvėmis.

Mes raugintus grybus suvalgome gana greitai – iki Kalėdų.

Rauginimui tinka baravykai, raudonikiai, lepšiai, kazlėkai, voveraitės, močiutė itin mėgo gruzdus raugti.

Kaime raugdavo viską: grybus, kopūstus, agurkus, obuolius. Sunka nuo raugintų kopūstų būdavo skaniausias mano gėrimas: įkiši puodelį į bačką su kopūstais, paspaudi ir ištraukęs puodelį tiesiog mėgaujiesi gėrimu.

Pati kopūstų neraugiu. Bandžiau, bet tokie kaip vaikystėje nepavyko, tad ir nebebandžiau. Skaičiau vienoje knygoje, kad kiekvieni namai turi savo raugo terpę, gal todėl vieniems pavyksta padaryti itin skanius gaminius, kitiems – ne. Tarkime, močiutės gaminti sūriai buvo ypatingai gardūs. Kai iš to paties pieno sūrį gamindavome namuose, mieste, jis nebūdavo toks skanus.

Dabar kartais nusiperku iš ūkininkės pieną, tačiau jis taip skaniai kaip kaime nesurūgsta.

– Žadėjote pasidalyti dar vienu receptu iš aukso fondo – blynų su bulviniu padažu.

– Močiutė kepdavo mums didelius blynus iš miežinių miltų. Gaila, man neteko tokių miltų rasti, tad kepu lietinius iš kvietinių miltų.

O svarbiausias šitame patiekale yra padažas. Jį močiutė ruošdavo iš vakarykščių virtų bulvių, kurias sutarkuodavo smulkia tarka ir užpildavo pienu, kad apsemtų.

Keptuvėje gerai pakepindavo lašinukus, kai šie paskrusdavo, supildavo ir apkepdavo svogūnus.

Galiausiai ten pat supildavo bulves su pienu ir sukdavo, kol sutirštėja. Močiutė negailėdavo lašinukų, tad padažas būdavo gana riebus, aš darau liesesnį.

Man iš vaikystės likęs valgymo procesas pagal senelį: atgnybdavo blyną, sulankstydavo jį, pasmeigdavo šakute ir dažydavo į padažą keptuvėje. Visi sėdėdavome apie tą keptuvę, dažydavome ir valgydavome.

Šiandien padažo kiekvienas valgytojas įsideda į savo lėkštę, bet aš vis tiek blyną lankstau kaip kadaise senelis.

Blynų tešla maišoma liesa – iš vandens, kiaušinio ir miltų, įberiant žiupsnelį druskos. Retkarčiais įpilu šaukštą aliejaus – kad blynas nesviltų. Išbandykite – labai skanu!

***

Šis straipsnis yra specialaus „Delfi Maistas“ projekto „Iš aukso fondo“ dalis. Ankstesnį ciklo straipsnį skaitykite ČIA. Jei ir jūs norite pasidalinti receptu, kurį paveldėjote iš tėvų ar senelių, mielai lauksiu – rašykite man: [e-mail].