Pastebėjo ir skonines, ir gydančias savybes

Pasakojama , kad XV amžiuje kunigaikštienė Katerina Mediči būdama Paryžiuje prisiskynė artišokų ir kaip gėles pamerkė į vazą. Po kelių dienų pro šalį ėjęs virtuvės šefas jau norėjo išmesti leipti pradėjusius artišokus, tačiau pajuto malonų jų aromatą. Nulupęs paragavo ir suprato, kad tai yra valgoma daržovė – kaip cukinija ar baklažanas.

Lietuvius su artišokais supažindino Bona Sforca, atvežusi artišokų Žygimantui Senajam. Radviloms taip patiko naujasis skonis, kad norėdami turėti jų šviežių siųsdavo žygūnus į Italiją, iš kur jie per 2 paras atgabendavo pageidaujamų daržovių.

O dar senovės egiptiečiai pastebėjo, kad artišokas gali būti labai naudingas organizmui. Jie iš džiovintų artišokų lapų virdavo arbatą, kuri padėdavo nuo pilvo, skrandžio ir žarnyno skausmų. Sako, ir dabar medikai rekomenduoja neišmesti artišoko lapų, o pasiruošti iš jų žalią, kone turkio spalvos arbatą, kurią reikia gerti ryte prieš valgį – puikiai valo kepenis.