Ekspertai pataria, kaip nepasiklysti produktų ženklinimo labirintuose: kai ką išmanyti privalu kiekvienam

Produktų ženklinimo taisyklės visada grindžiamos nauda vartotojui, tačiau pastarieji nebūtinai tą naudą gauna. Žmogui tikrai patogu skaityti prekės informaciją lietuviškai, tačiau ženklinama yra ne tokia kalba, kurią jis vartoja kasdienybėje. „Etiketėje – teisės aktais nustatytos frazės, kurias gamintojui ir pardavėjui naudoti yra privaloma. Tačiau teisinius reglamentus išmanančiųjų tikrai nėra daug, todėl etiketes vartotojai skaito tik pagal savo bendrąjį suvokimą“, – pastebi Guoda Azguridienė, knygos „Maistas. Ką mes darome su juo, o jis su mumis“ autorė. O smulkus ir neįskaitomas tekstas – tai dar vienas iššūkis pirkėjams, įsitikinę vartotojų teises ginantys ekspertai.

Per smulkus šriftas

„Vartotojai gana dažnai kreipiasi dėl ženklinant produktus sunkiai įskaitomu šriftu pateiktos informacijos“, – sako Rūta Trainytė, vartotojų asociacijos Vartotojų aljanso tarybos narė.

Maistingumą produkto etiketėse nusakantys teiginiai – kalba, kuria gamintojas ar pardavėjas informuoja vartotoją apie prekės maistines savybes. Vis dėlto tokius žodžius kaip „sveika“, „sveika žarnynui“, „naudinga vaikams“, „turtingas vitaminų“ ženklinant produktus vartoti draudžiama.

„Netgi epitetą „lengvas“ galima vartoti tik tam tikrais atvejais. O kiekviena maistinė medžiaga (riebalai, baltymai, cukrus, skaidulinės medžiagos, Omega-3, vitaminai, mineralai) turi savo rodiklį, kuris leidžia arba draudžia vartoti maistingumo teiginį. Pavyzdžiui, „be cukrų“ galima rašyti, tik kai jų produkte yra ne daugiau nei 0,5 g/ 100g, „mažai cukrų“ – kai jų ne daugiau nei 5 g/ 100g. Šalia sudėjus šiuos abu ženklinimus – viskas kaip ir aišku bei logiška, tačiau nežinant šios gradacijos – gali būti kiek painu“, – pastebi supermarketo „Assorti“ asortimento vadovė G. Azguridienė.

Kas yra „mažai cukrų“ ne pagal teisės aktus, labiausia priklauso nuo žmogaus, tačiau – ir nuo produkto, lyginant jį su rinkoje esančiais. Jei kalbame, pavyzdžiui, apie duoną, tai 5 g daug, o jei apie sausainius – tai ir 10 g mažai. Be to, saldikliai neįskaičiuojami į cukrus, nes formaliai jie – ne cukrūs. Todėl gali atsitikti taip, kad maistingumo deklaracijoje cukraus eilutė rodys vos kelis procentus, o produktas bus saldus. Gali būti netgi labai saldus, o to ne visi nori. Todėl renkantis reikėtų pažiūrėti į sudėtį, kad būtų aišku, ar jame tikrai mažai cukraus, ar jis pakeistas saldikliais.

Taip pat produkto sudėtyje ne visada nurodomas tikslus kiekvieno ingrediento kiekis, tačiau jie visada išdėstomi mažėjimo tvarka. Tai pirkėjui gali padėti susiorientuoti.

Vertinant produktų ženklinime nurodytus skaičius, ypač maistingumo, svarbu žinoti, jog jie orientaciniai. Tai yra, kuo produktas natūralesnis, tuo jie labiau kintami. „Juk jei į sausus pusryčius pridedi vitamino A, tikrai žinai, kiek jo yra. Tačiau, jei natūralių morkų sulčių, – tas kiekis nuolat svyruos“, – priduria Azguridienė.

Iššūkis – batonėliai ir kramtomoji guma

Net akyliausiąs vartotojas sutiks, jog daugumos produktų ženklinimo šriftas per smulkus.

„Jo ribos taip pat yra reglamentuojamos teisės aktų. Tačiau informacijos, kurią pateikti ant etiketės privaloma, yra tiek daug, jog lipdukas, ypač ant mažų prekių, tiesiog fiziškai netelpa. Ypač ant batonėlių, kramtomosios gumos, pavienių sausainių ar mažų buteliukų. Šių prekių sudėtys gausios, o štai vietos joms – mažai. Be to, negali būti uždengiamas nei brūkšninis kodas, nei specialusis ženklinimas, kaip „ekologiškas“, „be glitimo“, „taros depozitas“, – sako G. Azguridienė.

Toks prekės ženklinimas, kai ją iš visų pusių dengia etiketė, ne tik darko produkto prekinę išvaizdą, tačiau ir klaidina vartotoją, įsitikinusi G. Azguridienė: „Pardavėjas tokiu atveju rašo tik tai, kas privaloma, tačiau nerašo to, kas sudaro prekės pridėtinę vertę ir yra svarbu pirkėjui. Tuomet vartotojo pasitenkinimas preke lieka abejotinas. Dalį klientų erzina mažas šriftas, dalį – ne visa informacija, o kitus – pats lipdukas, nes sudarko prekės išvaizdą.“

Prekybininkų pasiteisinimų sulaukiantis Vartotojų aljansas mano, jog tai – atsakomybės vengimas.

„Dažnai girdime, jog „trūksta vietos“, tačiau, mano nuomone, tai yra tradicinis prekybininkų atsakomybės vengimas. Informacija ant produktų turi būti suprantama, aiški ir pasiekiama kiekvienam, neišskiriant ir to vartotojo, kuris turi silpnesnį regėjimą ar informacijos suvokimo problemų, nesinaudoja informacinėmis technologijomis. Jei prekybininkas sąžiningas, jis ras būdą, kaip pateikti informaciją ant produkto ar prekybos vietoje, kad ir kokio išmatavimo būtų produkto pakuotė“, – teigia R. Trainytė.

Su E ar be E?

Anot maisto ekspertės, jokio standarto „be E“ ar „be kenksmingų E“ nėra. Ir toks užrašas ant etiketės netampa savaiminiu saugikliu.

„Tarkime, išvydus užrašą „Be konservantų“ žmonėms gana dažnai susidaro įspūdis, kad tas gaminys išvis yra be maisto priedų. Nes žmonės žodį „konservantai“ dažnai naudoja bendrai maisto priedams apibūdinti. Tačiau taip manyti klaidinga – net jei nurodyta, kad yra be konservantų, tuose produktuose, pavyzdžiui, gali būti ir antibiotikų, ir sintetinių dažiklių arba kitų maisto priedų, kurių norėtume vengti“, – paaiškina dietistė, sveikos mitybos specialistė Vaida Kurpienė.

Etiketėje privaloma nurodyti maisto priedus, įvardijant, kas jis toks ir ką daro (dažiklis, tirštiklis, emulsiklis). Maisto priedo pavadinimą galima nurodyti žodžiais arba trumpiniu su E. Pavyzdžiui, rūgštingumą reguliuojanti medžiaga citrinų rūgštis arba E330.

Su E būtų trumpiau, bet žmonės bijo E, taip pat neprisimena skaičių. Pasak V. Kurpienės, galimai maisto gamintojai, žinodami, kad žmonės vengia produktų, ant kurių etikečių nurodytos E raidės ir kodai, informaciją apie maisto priedus pateikia žodžiais. Tačiau jei nesate maisto specialistas, net ir etiketėje nurodytas visas maisto priedo pavadinimas nebūtinai indikuos rizikingumo laipsnį. Tad maisto priedus su E ar be E vis viena reikėtų tikrinti. Ypač vertėtų atkreipti dėmesį į dažiklius, kvapiklius, skonio stipriklius ir konservantus.

Šiandienė rinka siūlo visai nekenksmingų produktų alternatyvų. Todėl ieškantiems sveikesnio maisto pasidomėti savo dažnai perkamų produktų sudėtimi tikrai verta. Ypač kai kalbame apie skonio stipriklius ir dažiklius, agresyvius maisto priedus.

O gilintis į produkto ženklinimą geriausia ne parduotuvėje, o namuose. „Tada mums patogu neskubant skaityti net ir smulkų šriftą bei ieškoti papildomos informacijos internete. Šifruoti maisto priedų tikrai nereikia, kai produktas yra ekologiškas arba biodinaminis. Taip yra todėl, kad šie standartai leidžia tik natūralius maisto priedus. Visais kitais atvejais, analizuokite ženklinimą – ir geriausia ramiai namuose, papildomai mobiliajame įrenginyje įsijungę internetinę paiešką ir besiaiškindami nežinomas sąvokas“, – pastebi Azguridienė.