Istoriko vertinimas
Apie tai, kam – lietuviams ar lenkams – priklauso šaltibarščiai, pasisakė ir nematerialaus paveldo tyrinėtojas, istorikas, Vilniaus Universiteto komunikacijos fakulteto profesorius Rimvydas Laužikas.
„Taigi, kieno yra šaltibarščiai? Ieškoti atsakymo į šį klausimą galime mažiausiai dviem būdais: kalbėdami apie istoriją ir kalbėdami apie dabartinius gastronominius tapatumus.
Valgis, kurį dabar Lietuvoje vadiname šaltibarščiais, istoriškai buvo būdinga visai Abiejų Tautų Respublikos erdvei (o gal kiek ir plačiau). Savo ištakomis šaltibarščiai yra tiesiog šalti barščiai. Seniausias šaltsriubės, kuri vėliau bus pavadinta „Chłodnik Litewski“, receptas buvo užrašytas paskutiniojo ATR valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio kuchmistro Paulio Tremo XVIII a. pabaigoje. Pirmasis šiai šaltsriubei priskyręs lietuviškumo etiketę, ko gero, buvo Adomas Mickevičius. Po jo, XIX-XX a., jau daugelis etnografų, literatų ir receptų knygų autorių mini „Chłodnik Litewski“.
Liudvika Didžiulienė-Žmona XIX a. pabaigoje „Chłodnik Litewski“ išvertė į „Šaltus lietuviškus barščius“. Žinoma, XIX a. „Chłodnik Litewski“, kaip ir Didžiulienės-Žmonos Šaltų lietuviškų barščių, receptai gerokai skyrėsi nuo dabartinių, mums įprastų šaltibarščių.
Bet tai – natūralu. Gastronominis paveldas yra nematerialus paveldas. Tad jis nuolat kinta, evoliucionuoja, prisitaiko prie besikeičiančios visuomenės skonių ir galimybių.. Be to, šaltibarščių receptas nėra standartizuotas, tad kiekvienu laikotarpiu rasime ne vieną, o kelis ar net kelioliką skirtingų šaltibarščių. Ir nemaža dalis jų – visai ne „pink soup“.
Antras požiūrio taškas yra šiuolaikiniai gastronominiai tapatumai. Glaudūs šaltibarščių ir lietuviško gastronominio tapatumo ryšiai skatina diskusijas apie išskirtinį šaltibarščių lietuviškumą. Tačiau čia galime kalbėti apie trūkumą supratimo, apie tai, kas yra nematerialusis paveldas ir kaip jis veikia šiuolaikinėje visuomenėje.
Kalbėdami apie nematerialų paveldą dauguma diskutuojančiųjų taiko požiūrį, būdingesnį materialiam paveldui, kai konkretaus fizinio objekto priklausomybė kažkuriam „savininkui“ (jau vien dėl buvimo kažkurios valstybės teritorijoje grynąja geografine prasme) tarsi eliminuoja priklausomybės „kitam“ galimybę.
Nematerialus paveldas egzistuoja kitaip. Jis yra „kažkieno“ per bendruomenių apsisprendimą. Gastronomijoje – bendruomenių, kurios valgo, gamina, mėgsta ir pripažįsta patiekalą savo virtuvės dalimi.
Taigi, tai, kad šaltibarščiai yra lietuviško gastronominio tapatumo dalis, visiškai nereiškia, kad lygiai tuo pat metu jie negali būti lenkiškojo ar latviškojo gastronominio tapatumo dalimi. Teiginys, kad „Chłodnik Litewski“ yra, ko gero, labiausiai žinoma iš visų lenkiškų šaltsriubių, visiškai neprieštarauja tikrovei ir visiškai nereiškia, kad tokiu būdu mes, lietuviai, šaltibarščius kažkaip prarandame.
Beje, lietuviškų šaltibarščių ir, pavyzdžiui, lenkiškų, latviškų bei baltarusiškų jų „giminaičių“ receptai šiek tiek skiriasi.“
Profesorius pasidalijo ir lietuviškų šaltibarščių, kokie buvo maždaug Adomo Mickevičiaus laikais, nuotrauka.
Kaip bazė imamas šaltibarščių rūgpienis su grietine, krapais, virtomis rūgštynėmis ir virtų batvinių koteliais, o pasirenkami ingredientai įsidėjimui, tai – virta jautiena, kiaušiniai, nevirti šparagai ir kalafiorai susmulkinti, agurkai.
Emocijas sukėlusi publikacija
Anksčiau minėtoje „New York Times“ publikacijoje rašoma: „Neabejotinai tikras džiaugsmas akims, atsiveriantis į vėsų kefyrą įmaišius keptų burokėlių ir grietinės – jie ir sudaro šios šaltos sriubos pagrindą. Sriuba apjungia tiek šviežius, tiek termiškai apdorotus ingredientus: reikia išsikepti burokėlių, išsivirti kiaušinių ir bulvių. Geriausia visa tai pasiruošti iš anksto (norint ryškios rožinės sriubos spalvos, patariama ją per naktį palaikyti šaldytuve – kuo daugiau laiko praeina, tuo ryškesnė spalva). Burokėliai ir jų lapai suteikia žemės natų, o švieži agurkai ir ridikėliai malonaus traškumo. Pabaigai – žiupsnelis šviežių smulkintų žalumynų ir minkštai virtas kiaušinis ant viršaus“.
Po „The New York Times“ įrašu feisbuke, kuriame pristatomas šis receptas, pasipylė lietuvių komentarai. Daugybė internautų puolė tikslinti, kad šaltibarščiai priklauso ne lenkams, o lietuviams.
„Jeigu tai lenkiška sriuba, aš Einšteinas“, – rašė vienas komentatorius.
Na o pasiilgusiems šaltibarščių siūlome nieko nelaukiant imti ir juos pasigaminti: 10 šaltibarščių receptų – nuo tradicinių iki sriubos be burokėlių, bulvių ar gaminamos su vištienos sultiniu
