Labai džiaugiuosi, kai man parašo skaitytojai, bet jūs tikriausiai būsite manęs nesupratę. Man kava įgijo praktiškai religinį statusą ne dėl to, kad patekau į stiprias kavos tradicijas turinčią šalį. Aš tiesiog genetiškai – nuo prigimimo ir karmiškai – esu užprogramuota kavos maniakė. Jeigu gyvenčiau Vokietijoje, Amerikoje ar Kanarų salose, aš vis tiek būčiau stipriai kvanktelėjusi dėl kavos (tik, greičiausiai, gyvendama Kanaruose kankinčiausi, nes patyriau, kad kava ten tragiška – kartą Gran Canaria oro uoste man vietoj espresso įpylė tokį birzgalą, kokio neįsivaizdavau esant komercinėse kavinėse ir dar už pinigus).
Bet, taip, pripažinsiu: gyvenimas gilias kavos tradicijas turinčioje šalyje greičiausiai dar labiau sustiprino mano meilę kavai.
Džiaugiuosi, kad išsiaiškinom.
Statistinis švedas suliurlina beveik 8 kilogramus kavos per metus. Daug tai ar mažai? Retorinis klausimas. Populiariausia, ko gero, yra filtruota kava. Švedijoje filtrinį aparatą (mačiau, kad Lietuvoje jie vadinami lašeliniais) greičiausiai turi absoliuti dauguma. Vietinis gamintojas „Clas Ohlson“ turi net mini aparato versiją, kad pasiektų kuo daugiau vartotojų, – galbūt tuos, kas dirba bilietų kioskuose ar leidžia laiką kitokiose suspaustose patalpose.
Kapsulinė kava užima, ko gero, antrą vietą (tokią namie geriu aš), o trečiojoje – visokie modernūs šveicariški aparatai, kokie neretai yra pažangesniuose ofisuose, tad galima darbe plaktis cappuccino putą.
Man sunku suprasti, kodėl Lietuvoje – net Vilniuje, o ne kaimuose – yra vis dar populiari užpilama kava. Tai man baisiausia žinoma kavos forma, skoniu primenanti užpiltas pjuvenas su trupučiu kavos aromato. Aš suprantu, kad visame pasaulyje kavos profesionalai ragauja būtent užpilamą kavą. Tačiau toks būdas buityje atrodo kaip kavos abjuzas – užpilant kavą verdančiu vandeniu kava sudeginama, o ir neskanu.
Profesionalai žino, kad vandens temperatūra neturėtų viršyti 95 laipsnių Celsijaus. Kas apskritai turi kantrybės žaisti su laipsniais? Turbūt tik matchininkai – čia toks mano sukurtas naujadaras, apibūdinantis žaliosios arbatos matcha entuziastus. Mano paauglys sūnus nesenai nusipirko laipsnius matuojantį virdulį (matcha reikia plikyti 75 laipsnių Celsijaus vandeniu), ir uoliai šluotele namie trina matcha. Aš stebiu jį iš šono ir žaviuosi, nes pati paauglystėj šliurpdavau plastmasinę tirpią kavą.
Šiandien papasakosiu apie vieną skambią Stokholmo kavinę, į kurią visi šniūrais traukia, o kartais ir po kelias valandas eilėse stovi miestiečiai ir miesto svečiai. Kas gyvenate megapoliuose, eilės nestebina. Tiesa, porą kartų yra tekę stovėti eilėje Vilniuje ir lauke – o tai yra puikus ženklas. Reiškia, nesate kokie provincialūs kaimo liurbiai ir aktyviai vejatės Paryžių, Niujorką ir Stokholmą.
„Mr Cake“ savininkas – Švedijos selebritis, imigrantas iš Libano, mylimas konditerijos šefas Roy Fares, kilęs iš labai talentingos šeimos. Jo pusbrolis Fares Fares yra Švedijoje garsus aktorius, vaidinantis dideliuose hituose, o Jozef Fares – režisierius.
Kavinė „Mr Cake“ nėra visiškai švediškai tradiciška, nes jos koncepcija yra su stipriu amerikietišku tvistu – imama švediška klasika ir papimpinama amerikietiškuoju būdu (Atsimenat MTV laidą „Pimp My Ride?“ šitas žodis iš ten).
„Mr Cake“ neatsigina didelių lankytojų srautų jau šešerius metus; tiesą sakant, jos komercinė sėkmė buvo tokia didelė, o eilės tokios užsivingiavusiai ilgos, kad savininkas neapsikentė ir nesenai atidarė dar vieną padalinį – pačioje miesto šerdyje, netoli prekybos centro „Mood“ ir pasiturintiems žmonėms skirtos „NK“ parduotuvės (apie rekomenduotinas Stokholmo vietas rašiau miesto vadove čia: https://bit.ly/4iXjqT2 ).
Pagrindinis žodis, kuris iškyla galvoje kalbant apie švediškas kavines, – gausa. Tamsaus ūkanoto žiemos savaitgalio, persmelkto Kalėdomis kvepiančių kepinių gausa, karčios sodrios kavos, vaivorykštinių šviesų ir margaspalvių, ko gero, visų egzistuojančių rasių lankytojų gausa, kurie jaukiai viduje klega prie stalų, kai pro milžiniškus langus blankiai skverbiasi miesto triukšmas. Jūs tik valgykit ir gerkit, mes dar iškepsim, – akimis mirksi pasitempę padavėjai, kepėjai ir savininkai.
Įeinant pasitinka vitrinose išstatyti tokie pūpsantys grožiai, kad galima pradėti alpti kaip aštuonioliktame amžiuje damos alpdavo nuo bet kokios emocinės perkrovos ar sujaudinimo (bet greičiausiai nuo to, kad negaudavo pakankamai deguonies savo suveržtuose korsetuose).
Lokacija
Aš specialiai teksto gale nurodau abu adresus: jie kiek skiriasi savo interjerais, bet koncepcija ir principas tie patys – teikti aukščiausios prabos kepinius ir servisą. Rådmansgatan esanti kavinė buvo atidaryta pirmiausia ir yra netoli stogą raunančio grožio bažnyčios Engelbrektskyrkan (jei atvyksite saulėtą dieną, greičiausiai negalėsite nustoti fotografuoti – ji tarsi kabo ant uolos, įrėminta žydro dangaus). Regeringsgatan esanti kavinė yra pačioje miesto širdyje ir pro milžiniškus langus galėsite stebėti minias.
Šįkart su sūnumi lankomės toje Rådmansgatan ir mus pasitinka džiugiai šurmuliuojančių lankytojų gausa. Apie dešimtą ryto piko nėra – po valandos čia formuosis eilės. Šiandien diena ypač sėkminga, nes vakar mieste vyko Juodojo Penktadienio išpardavimai ir šimtai tūkstančių miestiečių bei miesto svečių traukia šopintis, išlaidauti ir mėgautis gyvenimu, nes kam jis kitaip duotas.
Lankytojai
Labai daug fūdžių (foodies – koks nuostabiai linksmas žodis) – influencerių ir instragramerių, kurie specialiai keliauja dėl maisto. Jie čia filmuoja vlogus, blogus ir labai daug pleškina kameromis. Taip pat vietiniai, kuriems užeiti į kavinę yra kasdienybė, ir čia jie čiaumoja sumuštinį ar bandelę. Mes į „Mr Cake“ neretai traukiame žymėti gimtadienių ar kitų progų, o kartais ir šiaip nuodėmingai pasimėgauti.
Kepiniai
Norint sutalpinti visus įspūdžius reikėtų ne vieno teksto, o atskiro blogo. Stipriai susisteminus: tai yra ėjimas tuneliu link šviesos, kol tau į ausis suokia dangiškieji angelų choralai, tik kad dar žemėje. Kas nenorėtų dangiškosios patirties Žemėje? Turbūt tik visiški puspročiai.
Bet kas, ką rinksitės, pulsuoja kokybės, aukščiausios klasės ingredientų ir meilės konditerijai pulsu. Vienas mano mėgstamiausių kepinių čia – Red velvet croissant – croissant, kuris buvo paturbintas ir į jo vidų įdėjo (specialiu konditeriniu purškikliu) Red Velvet tortui būdingą įdarą. Angliškai tai vadinasi cream cheese frosting, tačiau vertimas į sūrio pyragą bent jau man absoliučiai praranda prasmę, nes tada aš kažkodėl pradedu įsivaizduoti iš parmezano iškeptą pyragą traškia pluta, kurio aš visai nenoriu.
Croissant nuostabiai traškus išorėje, o viduje kreminissu nuostabiu cheese cake būdingu rūgštelės prieskoniu, kuris maloniai persipynęs su daugiasluoksnės sviestinės traškios tešlos teikiamais džiaugsmais.
Taip pat užsisakome šafrano bandelę. Šafrano kepiniai Švedijoje prieš Kalėdas yra be galo populiarūs, nes siejami su Kalėdų dvasia. Šafraną į Švediją prekeiviai iš Azijos atvežė dar niūriais 1300-aisiais ir jis yra plačiai naudojamas dėl savo ypatingo skonio, egzotiškumo, tešlą geltonai nudažančio efekto ir tradicijų.
Populiariausia yra lussekatt – taisyklingo jūros arkliuko formos bandelė su šafranu ir razinomis, anksčiau sieta krikščioniška tematika, dabar gi praradusi bet kokią religinę formą, nes liko labai mažai religiją praktikuojančių švedų.
Gaila, kad Lietuva neturi kepinių su šafranu tradicijos. Vienąkart perlėkiau per keletą parduotuvių, kol jo gavau nusipirkti Vilniuje. Švedija, artėjant Kalėdoms – „Šafranas!“, Lietuva – „Mums pakanka aguonų, ačiū labai.“ Švedija – „Brangiausias prieskonis pasaulyje!“ Lietuva – „Nesam girdėję, mums tada aguonų, prašau.“ Tiesiog norisi verkt. Sakyčiau, skubiai skriskite į Stokholmą vien jau dėl šafrano kepinių. Bandelė nuostabiai šafraniška, glotni, su karameliniu glaistu, kurio techniškai net visai nereikia, bet čia gi viskas amerikietiškai ir over the top, tai kodėl gi ne.
Taip pat su sūnumi dalinamės gabalu mano mėgstamiausio Devil’s cake. Prisivalgius velnio torto galima praktikoje įgyvendinti lietuvišką posakį „velnių priėdę“ (nors kitiems nereikia nė Devil’s cake, jie natūraliai nuo prigimimo pasiutę).
Velnio tortas yra dar viena šokoladinio torto opcija ir, kaip ir Red Velvet , yra kilęs iš Amerikos. Jis – sodrios tekstūros, tirštas ir labai riebus tortas. Devil’s cake populiarus tarp šokolado mėgėjų - patys švedai tradicinio šokoladinio torto neturi, ir tortų prasme yra skurdi tauta. Populiariausias tortas čia yra Princesstårta, kuris tinka tik labai iš bėdos (biskvitas, perteptas aviečių uogiene, apteptas sodriu plaktos grietinėlės su marcipano sluoksniu) ir reikėjo bent penkių metų, kol jį pamėgau.
Aplinka – ekstrovertiškai švediška. Šimtu procentu neatspindi klasikinės švediškos kavinės ir skandinaviško asketizmo – jei pageidaujate tokios, eikite į „Fabrique“ bandelių tinklą.
Kava
Pati kava kokybiška, sodri, karti, imli – aš geriu cortado su avižų pienu, sūnus – cappuccino. Kavinė nerizikuoja šalia premium lygmens kepinių pateikti į kavą nepanašaus skysčio, kokį gavau Kanaruose. Cortado visada labiau koncentruotas ir mažesnis kiekis nei cappuccino.
Trijų dydžių cappuccino siūlančios kavinės yra pelno besivaikantys šmikiai – originalus capuccino yra vieno standartinio dydžio ir savo sudėtyje turi vieną espresso šotą. Visa kita yra interpretacijos.
Ir vis tiek man norisi, kad jos būtų daugiau – kava pasibaigia, o kepiniai dar ne. Tai yra puiki strategija priversti lankytoją pirkti dar vieną puodelį. Visada galima užsisakyti bryggkaffe, filtrinę kavą, bet aš tokios niekada neperku, nes man per banalu (tiesa, jos gali piltis kiek nori ar tilps). Tai ko bambu? Tam aš ir kritikė.
Daugumoje Švedijos kavinių (ir kai kurių restoranų) vyrauja savitarna – pats atsinešei, pats nusinešei. Tokia pati sistema galioja didelių korporacijų valgyklose, kur praktiškai neegzistuoja hierarchinė sistema. Niekam neįdomu, kad jis kompanijos vadovas ar milijonierius. Nori valgyt, prašom: pats atsinešei ir nusinešei savo nešvarius indus, ir dar šiukšles išsimetei. Ir visi tai daro nesuraukę nosių ir nedemonstruojantys pasišlykštėjimo. Elgesys su personalu atspindi žmogaus mentalitetą ir pagarbą kito darbui – kuo išsilavinimas (neturiu omeny akademinio) menkesnis, tuo daugiau jis po savęs palieka šiukšlių. Visko gali atsitikti – stresas, skubėjimas, užmaršumas. Bet visgi reiktų po savęs susirinkti – Švedijoje kavinėse stovi bent keletą stovų, į kuriuos reikia grąžinti padėklą su nešvariais indais.
Interjeras
Ekspresyvus, neskandinaviškas, amerikietiškas ir net truputį rėkiantis – jei eisite į „Mr Cake“ Rådmansgatan, gausite kiek prigesintos šviesos aplinką; jei eisite į „Mr Cake“ Regeringsgatan, pateksite į neoninę ryškiai apšviestą erdvę milžiniškais langais. Viduje groja teminė muzika: vasarą – vasariški švediški šlageriai, žiemą – kalėdiniai, bet neklykia taip garsiai kaip Lietuvoje. Vyrauja minimalizmas, lyginant su lietuviškomis dažnai bereikalingai perkrautomis aplinkomis ir kvartbatkėliais.
Servisas
Čia jie išmokyti kaip kareiviai, kas gražu žiūrėti. Švedija apskritai garsėja kaip šalis, teikianti nepriekaištingą servisą ir tai ateina iš kultūros ir fakto, kad šalis didele dalimi minta iš turizmo (apie tai rašiau čia: https://bit.ly/3UWEQWo ).
Už prekystalio visada sukasi bent keletas aktyviai užsakymus priimančių darbuotojų, aptarnavimas prasideda dar stovint eilėje. Savininkas Roy Fares nesibodi pats prasieiti per stalus ir nurinkti nešvarius indus, bendraudamas su lankytojas ir aptarnaudamas juos prie prekystalio. Jis taipgi noriai fotografuojasi su kavinės lankytojais – neatsispyriau tam ir aš.
Kainos
Sokholmietiškos. Ne Zurichas, bet ir ne Vilnius. Bandelė kainuoja apie SEK 55 (Eur 4,8), torto gabalas – SEK 85 (Eur 7,4), cappuccino ar cortado – apie SEK 40 (Eur 3,5). Už viską sumokame SEK 276 (Eur 24). Čia paminėtos kainos ne visiškai atspindi situacijos kitose kavinėse – susiformavau įspūdį, kad „Mr Cake“ kava pigi. Kitos kavinės nepasivargina prašyti ir šešių eurų už kavos puodelį.
Mano vertinimas
Penki kavos puodeliai iš penkių. Tai yra geriausia kaip gali būti. Tai yra lyg pasibeldus į dangaus vartus, kai girdite, kaip šventas Petras švelniai bambėdamas ir kiek vilkdamas kojos pamažu atkulkšniuoja jums atidaryti vartų. Tai yra kaip Guns N’Roses muzika („Knocking On Heaven’s Door“), sukombinuota su nelegaliomis arba legaliomis substancijomis ir užsiimant meilės žaidimais.
Į Stokholmą iš Vilniaus ir Kauno lėktuvai skraidina praktiškai kasdien, o jei skrisite šiomis savaitėmis, pataikysite ir ant milžiniškos kalėdinių išpardavimų fiestos.
Mr Cake Rådmansgatan 12, Stockholm
pirmadieniais – penktadieniais 07.30 – 18.00
Šeštadieniais Sekmadieniais 09.00 – 18.00
Mr Cake Regeringsgatan 57, Stockholm
Pirmadieniais – penktadieniais 08.00-19.00
Šeštadieniais 09.00 – 19.00
Sekmadieniais 09.00 – 18.00
www.mrcake.se
