Vlada Dapkos dėkoja šios kavinės įkūrėjui: aukščiausia praba ir kokybė – nurovė stogą iš gerumo

Anąkart bambėjau, kad prekybos centruose sunku rasti aukštos kokybės kavą ir desertinę (nekalbu apie tinklines kavines – mane jos mažai domina). Ko gero, teks atsiimti savo žodžius.

Į „Ali šokoladinę“, esančią prekybos centre „Europa“, atvykstu šeštadienį, kelios minutės prieš dešimtą – dar uždaryta, todėl klusniai prisėdu lukterėti. Kol kas pasidairykime po interjerą:

Interjeras – prekybcentriškas. Iki šiol nesuprantu, kuo užsiima „Europos“ prekybos centro marketingistai, kad centras, kiek ten beapsilankyčiau, stovi praktiškai tuščias. Kol prieš Kalėdas konkurentiniai prekybcentriai dusinasi žmonių ir automobilių srautuose (kas, jei jau klausiat, iš šono žiūrint atrodo desperatiškai ir truputį juokingai – bet čia gal tik man taip, kuri nelabai supranta komercinės Kalėdų prasmės), „Europa“ stovi pustuštė – o gaila. Tas prekybos centras man asocijuojasi su labai maloniais atsiminimais, siekiančiais bene dvidešimt metų atgal, – apie komandiruotes ar šiaip keliones iš Stokholmo į Lietuvą ir kaip čia varydavome kartu su buvusiu vyru kavos ir šopintis. Atvykus iš Švedijos viskas litais atrodydavo pigu. Tais laikais prekybos centrų koncepcija Vilniuje buvo itin naujoviška ir moderni, ten lankydavosi tie pavieniai atvykstantys užsieniečiai.

Pagaliau atsidarius kavinei užsisakau bandelę/ desertą pain au beurre (mano santykį su Prancūzija ir prancūziškais kepiniais jau skaitėte čia). Labai patinka, kad pavadinimas išlaikomas originalo kalba. Esu keliskart Lietuvoje susidūrusi su išpūstomis akimis, kai kitose (kol kas mano dar neaprašytose) kepyklose iš įpročio pain au chocolat paprašydavau prancūziškai – manęs tiesiog nesuprasdavo. „Ai, jūs turite omeny šokoladinę bandelę?“ Personalas net nebūna girdėjęs apie prancūzišką pavadinimo versiją, nors dirba prancūziškoje kepykloje, kur pavadinimai dažnai lietuvinami. Lietuviai tiesiog dega nenumaldomu noru viską lietuvinti, versti, adaptuoti ir naikinti visa, kas yra originalo kalba. Tai nėra puiki savybė, gerbiamieji, – šalis yra tolerantiška, kai turi erdvę kitoniškumui ir svetimoms kalboms bei kultūroms.

Taip pat pasiimu „Palmier“ sausainį be nieko (dar yra su šokoladu). Užsisakau flat white kavą su avižų pienu.

Pain au beurre yra klasikinė bandelė su sviestu – kruasano sluoksninės tešlos tekstūros, su šokoladiniu kremu, primenančiu pudingą. Ir čia bandelė stogą rauna iš gerumo. Ant jos kraštų susiformavusi nuostabi pluta, o viduje viskas minkšta ir puru. Šokoladinis kremas dera nuostabiai, ir liežuvį kutena aukščiausios klasės ingredientai.

„Palmier“ sausainis yra pavadintas pagal palmės lapo formą, dar kitose šalyse vadinamas dramblio ausimis – jis taip ir atrodo. Sausainis kepamas iš kruasano tešlos, tik be mielių. Čia yra vienas iš desertų, kurių, nemanau, kad esu valgiusi Stokholmo kepyklose, todėl man naujas ir neįprastas. „Ali“ „Palmier“ sausainiai yra maloniai glazūruoti, ir juos galima valgyti rankomis, su servetėle. Kuria aukštos kokybės bandelės, kuri nori tapti sausainiu, įvaizdį. Kandant pluta traška, viduje minkšta. Tobulas derinys su karčia kava.

„Ali šokoladinė“ desertus pateikia ant medinės lentelės su sviestiniu popieriumi, ant kurio – jų logotipas. Dievinu, kad čia, regis, apgalvota kiekviena smulkmena ir tiksliai bei preciziškai dirbta su marketingo ir įvaizdžio specialistais. Dėmesys tokioms detalėms rodo pagarbą ne tik sau kaip kompanijai, bet ir lankytojui. Dar geriau, kad čia pagaliau gaunu abu įrankius – ir desertinę šakutę, ir peiliuką, o ne kaip kavinėje „Taste Map“, kur reikia šakute gnybti bandelę. Valio.

Nelabai patinka, kad mano pasirinktas staliukas kliba, bet primygiu jį koja ir dirbu toliau (aš kavinėse rašau tekstus).

Servisas „Ali Šokoladinėje“ nusipelno atskiro žodžio. Nesimaivantis, griežtai sustyguotas apmokytas personalas, besisukantis greitai, nežiopsantis ir netuščiažodžiaujantis. Malonu taip pat matyti tam tikrą aprangos kodą, surištus plaukus, tvarkingą išvaizdą ir kareivišką be didelių emocijų priėjimą prie kliento.

Aš suprantu logiką kai kurių kavinių, kurios savo personalui skiepija „imituok kliento geriausią draugą“ priegos metodą, bet man asmeniškai nėra nieko baisiau už familiarumą, ypač ne vietoje, kai kikena, kalbina ir stengiasi visaip kitaip įtikti dažnai vaikiškai besimaivydami. Nuo tokių man išmuša saugiklius ir aš iš tokių vietų apsisukus bėgu (galioja, beje, ne tik kavinėms, o bendrai verslams, orientuotiems į klientą).

Kainos: „Ali Šokoladinė“ taiko į premium klasės vartotoją ir aukščiausios klasės uždirbėją. Lyginant su Vilniaus kavinių kainomis, šokoladinėje jos yra apie 30 proc. aukštesnės už vidutiniškas, ir yra priartėjusios prie Stokholmo kainų lygio, kur mes kavinėse esame pratę suploti penkis eurus už desertą, ir dar tiek už kavą.

Iš čia išplaukia kitas dalykas – man sunku suprasti, kaip mieste, kuriame vidutinė alga yra maždaug tūkstantis eurų į rankas, šeimos gali sau leisti pirkti pyrago gabalą už keturis eurus. Tiesą sakant, yra daug ekonominių dalykų, man neaiškių apie Vilnių ir Lietuvą, ir aš taip pat galvoju, kad Lietuvoje yra klaikūs absoliučiai nelogiški skirtumai tarp socialinių klasių. Ir man baisiausia, kad tai yra laikoma norma ir toleruojama. Bet tai jau būtų kitos rubrikos tema.

Lankymasis „Ali Šokoladinėje“ (ar kituose tam tikrose Vilniaus kavinėse) yra tam tikras ženklas aplinkai, socialinės klasės demonstravimas, kaip, pavyzdžiui, brangus laikrodis ar rankinukas. Aš kaip problemą matyčiau tai, kad toks stigmatizuotas klasių išdėstymas lemia, kad žmogui, neleidžiančiam sau čia lankytis reguliariai, bet pagaliau sukrapščius eurą kitą grynai smalsumui patenkinti (pavyzdžiui, senjorams), čia būtų greičiausiai nejauku – jis jausis iškritęs iš konteksto, nors pati aplinka nėra pretenzinga, – tik jos lankytojai. Ilgiuosi Švedijos, kur daug uždirbantis karjeristas gali ateiti užsidėjęs nors ir bulvių maišą, jeigu jam taip norisi, ir niekas į jį nespoksos, jo nevertins pagal išvaizdą. Bet čia jūsų politekonominiai ir socialiniai reikalai, į kuriuos man neįdomu kištis, tik įdomu suprasti ir aprašyti.

Dabar apie pačią kavą: nuostabaus aksominiai plieninio skonio. Karti, koncentruota, stabili, su polinkiu į šokoladiškumą, kaip, mano galva, dauguma mano mėgstamų kavų – tokia, kokios ir tikiuosi. Pasiteirauju apie pupeles. Man atsako, kad jos – iš „Huracan“ kavinės/ skrudyklos, kuri yra patogiai įsikūrusi čia pat (tačiau tikriausiai pupeles veža iš „Huracan“ būstinės kitur). Kad juos kur velniai. Tai dabar reikės eiti apžvelginėti „Huracan“ vien jau tam, kad galėčiau sužinoti pupelių kilmę (gerai jau, bet kokiu atveju turėjau planą ten lankytis).

Aplinka – tvarkoj. Truputį trikdo net mano ausinėse sklindančią muziką perrėkianti iš garsiakalbių aidinti muzika, taip pat tvyro kondicionierių ar šildytuvų ūžesys ir prekybcentriams būdinga didelė lankytojų kaita. Tačiau neužgrūsta, erdvu ir šviesu, per langą matosi Konstitucijos prospektas ir dabar išjungtas fontanas.

Kaina: Už du desertus ir kavą susimoku lygiai dešimt eurų.

Mano vertinimas: Aš panašią klasę ir tokią pagarbą detalėms ir kokybei regėjau „Mr Cake“ kavinėje Stokholme, kurios savininkas yra populiarus konditeris Roy Fares, žinomas ir už Švedijos ribų. Tai jeigu reikėtų su kuo lyginti, lyginčiau su švediškuoju „Mr Cake“, kuris aršiai plečiasi Švedijoje (jei kada lankysitės Stokholme ar Geteborge – labai stipriai rekomenduoju). O šiaip Lietuvoje aš bent jau kol kas atitikmens tokiai klasei neradau (jeigu jūs, gerbiami skaitytojai turite kavinių idėjų, prašome apie jas pranešti man).

Šeši kavos puodeliai iš penkių. Labai labai gerai. Aukščiausia praba ir kokybė. Pagarba kavinės savininkui Ali Gadžijevui, kuris nuo nulio Lietuvoje sukūrė kai ką puikiai funkcionuojančio.

Daugiau užkulisių iš mano apžvalgų mano instagrame.

„Ali Šokoladinė“ Konstitucijos pr 7A, Vilnius
Telefonas [phone]
Darbo laikas: nuo pirmadienio iki penktadienio 8.00 – 20.00
Šeštadienį sekmadienį 10.00 – 19.00
www.alisokoladine.lt