Laikinojoje sostinėje taip pat vyrauja dideli kontrastai – naujausi modernūs daugiaaukščiai biurai versus apgriuvę, aplaužytomis plytelėmis šaligatviai ar vietomis nesaugiai apibyrėję laiptai, sovietinės cementinės pseudo žaidimų aikštelės miegamuosiuose rajonuose. Kaip mes ten galvų nenusilaužėm. Čia mano nutrinti visi kiemai ir aplaipioti medžiai. Ne kartą esu gavusi lupti – būdama smalsus vaikas nuklysdavau į svetimus kiemus ir valandų valandom negrįždavau namo, varydama tėvus iš proto (aštuoniasdešimtaisiais mobiliųjų, kaip žinia, nebuvo).
Tą rytą man jau nepasisekę – neturiu galimybės pasigaminti rytinės kavos, todėl užsimiegojusi sliūkinu iki artimiausio „McDonald’s“. Kita alternatyva – degalinė, bet dar nesu tokioje desperacijoje, ačiū ne, sumurmu sau po nosim ir drąsiai perku du šotus makdonaldinės americano. Kaip ten su ja buvo, istorija nutyli – jei būtų buvę labai gerai, pasakyčiau. Žadinimo funkciją vis tik kava atlieka.
Kavinės „Mon Ami“, kurią šiandien pasirinkau, lokacija – Laisvės alėja. Ar pastebėjote kaip pastaraisiais metais kavinių kiekis susitraukė iki gąsdinančio minimumo? Eidama tyrinėju: apart tinklinių kavinių ir kelių, kaip mes su sūnumi vadiname, bulkinių, nieko nėra.
Praeinu dar neseniai egzistavusią „Green Cafe“ – ant durų pakabintas lakoniškas raštelis: kavinė užsidarė. Šitas faktas nenustebina – iš tinklinių kavinių mieste (į kuriais normaliu atveju einu tik kai priverčia susitikimai – esu baisaus išlepimo) ji man sudarė silpniausios įspūdį – nežinau, ar pas juos buvo kas negerai su pupelėmis, ar pieno/ kavos santykiu, bet tai man nėra kava, kelianti malonius atsiminimus.
Nesenai bankrotą paskelbė dar viena kepykla. Ne pyragai, gerbiami kauniečiai, – tiesiogine to žodžio prasme. Liūdna – toks gražus miestas nusipelno gerų kavos vietų, pulsuojančių energija ir gausiais vietiniais lankytojais, vedinais šuniukais; skubančiais ar nelekiančiais, ir kad visur būtų dzinguliukai ir šypsenos.
Interjeras ir lankytojai: teikiu pirmenybę asketizmui ir minimalizmui, man kliudo kavinėse (ir gyvenime) viskas, kas pastatytas rinkti dulkes, taip džiuginant lankytojų akį. Kavinė sujungta su „Livinn“ parduotuve – ar čia bendras verslas?
Aplinka beveik neutrali – tvarkinga, švaru ir šviesu. Fone pūpso gražiai supakuoti kepiniai dovanoms, kas kuria šventišką nuotaiką. Lankytojų, deja, nesimato, – šalia gretimo stalo sėdi ir laikraštį skaito vienišas vidutinio amžiaus vyriškis, geria kavą.
Priešais mane pastatytas rėkiantis ženklas: „Rytinė kava – tik du eurai“. Man atrodo, kad tokia strategija yra keista aukščiausios klasės kepinių kontekste. „Mon Ami“ vartotojas, man regis, nėra taupantis, tai kodėl reikia akcentuoti kavos pigumą? Kodėl apskritai reikia minėti kavos kainą – kepinių kainomis gi nesigiriate, nes puikiai žinote, kad nelabai yra kuo? Orientuojamasi į aukštesnės klasės – aš dar pridėsiu – snobišką klientą, kuriam labai svarbu pasigirti, kad jis tortą pirko „Mon Ami“. Man trūksta vientisumo apie viską.
Dar apsilankau „Mon ami“ internetiniame puslapyje. Įprastai to niekada nedarau ir savo įspūdį formuoju lankydamasi vietoje. Skaitau: „Kiekvienas ankstyvas rytas kepyklėlėje prasideda nuo kruopščiai atrinktų produktų. Perkame juos atsakingai, apgalvodami, o prireikus dėl gerų produktų dar ir pakovojame.“
Oho. Taip ir matau vaizdą: ankstyvas rytas, ūkininkų turgus, eilėje vyniojasi pirkėjai prie sviesto, pieno ir miltų. Vyksta kova už išlikimą – kavinių ir restoranų savininkai vyniojasi kas kaip moka, uoliai demonstruodami taekwondo, kikbokso, karatė judesius (aš šituos vaizdus matau sulėtintai, kaip „Matricos“ filmuose). Nenoriu čia jūsų uždaužyti negyvai, bet toks beletristinis tuščio į kiaurą pilstymas yra nevykusio marketingo ir rašymo pavyzdys.
Vartotojui jūsų ankstyvas rytas yra nusispjaut, arba, kaip sakoma, iki lemputės. Pirkėjas preziumuoja, kad jūs atrenkate geriausius jam produktus – jis tik ateina kepinių ir kavos. Jam neįdomus jūsų produkto atrinkimo ar kovos už jį procesas. Įsijunkite „YouTube“ ir pasižiūrėkite, kaip nuo keturių ryto nesiskųsdami dirba kepyklų ir restoranų darbuotojai Japonijoje – šypsosi, praktikuoja dėkingumą. Asketizmas, servisas, niekur nė žodžio apie tai, kaip jis sunkiai plušėjo. Aš savo skaitytojams irgi nesiskundžiu, kaip sunkiai vargau atrinkdama medžiagą žurnalistiniam tyrimui ar kaip ilgai ir uoliai rašiau, naktim nemiegojau. Toks priverstinis mušimasis į krūtinę – „žiūrėkit kaip mes sunkiai dėl jūsų plušėjom“ – atrodo, kad visai jūs neplušėjot, tik norėjote taip pasirodyti.
Servisas: man viskas tiko. Tik noriu pastebėti, kad kartais Lietuvoje jaučiu personalo sutrikimą ar pasimetimą – šito dalyko, mano galva, turi nelikti. Visais atvejais aptarnaujantis personalas žino už mane ar bet kurį lankytoją geriau – reikia daugiau pasitikėjimo savimi. Galimai personalą sutrikdo mano klausimai – neretai kamantinėju apie ingredientus ar asortimentą, taip pat beveik visada prašau rekomenduoti. Šitie yra klausimai, kurie normaliu atveju neturėtų darbuotojų išmušti iš vėžių.
Geras to pavyzdys – man kaip žirnius į sieną šaudžiusi darbuotoja kavinėje „Boulangerie“, apie ką esu rašiusi čia https://bit.ly/4aVQVkX . Ji gerai jautėsi atliekanti misiją, jautėsi svarbi, kas yra teisinga – ta pozityvi, veržli energija užkrečia lankytojus.
Atsipalaiduokit, aš neatėjau čia suvalgyti jūsų personalo. Visų pirma esu griežta sau, o tuo pačiu savo aplinkai. Yra toks auksinis nuostabiai gerai veikiantis angliškas posakis „Fake it till you make it“ – praktikuokite jį.
Kepiniai
Rašant nosį maloniai ima kutenti šviežiai keptų bandelių kvapas – jos puikios; tobulas tešlos ir šokolado/ varškės santykis, ne per saldu ir autentiška, man tinka abi – šokoladinė su aguonomis ir sluoksniuotos tešlos bandelė su varške ir uogomis.
Prie bandelių norisi desertinių įrankių – jų rankomis neįmanoma valgyti neišsitepliojus kaip keturmečiui. Persipjaunu bandeles per pusę ir valgydama apglėbiu servetėle, kuri momentaliai susmenga į varškę su šokoladu – tikrai ne idealus būdas valgyti. Matot, man ir šitas aspektas svarbus.
Turiu atiduoti „Mon ami“ kreditą už nuostabų šimtalapį, kurį prieš keletą metų pirkau Kalėdoms – nuostabiai daugiasluoksnis, o aguonos maloniai kuteno gomurį savo nuostabia gausa ir šventiškumu.
Kava
Užsisakau cappuccino su migdolų pienu (jie neturi avižų pieno). Norėtųsi pagirti, kad apskritai yra veganiško pieno alternatyva. „Mon ami“, tačiau, neturi baristinės kavos alternatyvos – čia kava tokia, kad paspaudei mygtuką ir done.
Dar jei būtų skanu, tai pusė velnio, bet tokio baisumo kavos neatsimenu kada esu gėrusi, čia tikriausiai pirmas kartas. Šioje situacijoje bet kas būtų geriau – kapsulinis aparatas ar net tirpi kava, ar jau minėta makdonaldinė. Migdolų pienas nepadeda, jis man neskanus, jo per daug.
Tokia elementariausio sprendimo kava mane nustebina, nuvilia ir šiek tiek supykdo. Kaip galima taip įžūliai ir aplaidžiai leisti sau teikti tokį birzgalą šalia premium lygio kepinių? Man toks sprendimas nesuvokiamas. Čia tas pats, kas moteriai atlikti nuostabaus grožio profesionalų makiažą ir šukuoseną, užsivilkti dizainerio – gal mūsų lietuviško maestro Statkevičiaus – suknelę ir su ja derinti kokius nors nutrintus mėšlinus prasmirdusius kaimiškus botus. Suprantat. Taip nedaroma ( gal tik kokiam modernistinių avangardinių dizainerių žurnalų fotosesijose).
Kepiniuose jūs nepakartojami. Čia net nėra ko dvejoti – jūs žinote, kad čia savo darbą atliekate puikiai, sukurdami patrauklų produktą vartotojui. Bet su kava yra tragedija, aš neprisiverčiau išgerti nė pusės ir toliau sėkmingai kankinausi be man reikalingos kofeino dozės.
Čia pateikiu savo hipotezes, kodėl dėl kavos yra taip stipriai nepasistengta:
Jūs galvojate, kad jūsų lankytojas yra kvailas ir neskiria kokybiškos kavos nuo prastos;
Jūs esate įsitikinę, kad lankytojui pateikiate gerą kavą;
Jūs nutuokiate, kad kava galėtų būti ir geresnė, bet nenorite skirti lėšų aparatų atnaujinimui ir personalo apmokymui gaminti baristines kavas.
Abu variantai (išskyrus antrą, kuris suponuotų klaidą ar nesusipratimą, galbūt edukacijos stoką kavos klausimu) yra blogi ir ima atrodyti, kad arba jūs patys, kaip čia subtiliau išsireiškus, kvaili, arba savo klientus laikote tokiais, arba šiaip esat tinginiai ir čia atėjote susirinkti pelno iš kepinių ir esate dėję skersą dėl kavos kokybės. Čia ne kava, o bulšitas.
Kita alternatyva būtų vietoje apskritai netiekti kavos arba kavinę uždaryti, paliekant tik prekybos tašką kepiniams – taip lėšų sutaupysite.
Apie kavinės pavadinimą: jis man asocijuojasi su Agatha Christie personažu Poirot, dažnai draugiškai kartojančiu prancūzišką frazę „mon ami“, kas sukelia gražių asociacijų Agatha Christie gerbėjams. Tai tačiau nekeičia mano nuomonės apie Lietuvoje privalomuoju būdu diegiamą prancūziškumą: https://bit.ly/40Lzuik . Nesuprantu, kodėl reikia taip patologiškai įsikabinti svetimų pavyzdžių – ir kodėl Prancūzijos, o ne, pavyzdžiui, Amerikos ar Švedijos? Kaip čia taip yra, kad dar niekas Lietuvoje nebandė atkartoti klasikinės skandinaviškos kavinės ar tikros švediškos cinamoninės bandelės? Mąstymas „darom kaip visi“ atrodo ribotas ir tendencingas. Taip banalu, kad fiziškai skauda.
Kainos. Už du kepinius ir kavą sumoku 6,61 Eur kas, mano galva, yra gerai, tikriausiai įkandama įvairiausio sluoksnio lankytojams. Žiūrint į sausainių, tortų, duonos kainą man taip nebeatrodo – kažkada Vilniuj pirkau mėgstamus sviestinius su šokoladu sausainius (anksčiau juos vadino „Suvoro“) ir kokių 100 g - nors ir gražiai šventiškai supakuota - dėžutė kainavo aštuonis ar devynis eurus. Bet aš nežinau, gal jie kur turi įdarbinę žilagalvę senolę, kiekvieną sausainių partiją kepančią rankomis. „Močiutės“ duona kainuoja vienuolika eurų. Man jūsų kainos atrodo stipriai pririštos prie kavinės įvaizdžio, todėl nelogiškos ir išpūstos.
Mokykloje Kaune (aš baigiau Kalniečių vidurinę) mes turėjome labai impozantišką, ekscentrišką lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Račkelį- kai mokinys neatlikdavo namų darbų jo lygmeniu patenkinamai, jis supurkšdavo po nosim, ir piktai žiūrėdamas per storus akinių stiklus griežtai sakydavo „smerkiu“. Tai buvo jo būdas parodyti, kad susimovei, nepakankamai dirbai, nenusipelnei pagyros.
Todėl, Mano vertinimas šįkart – smerkiu. Galėjo būti tobulai, o gavosi blogai. Du kavos puodeliai iš penkių ir skubiai tvarkykite problemą - patobulėjus galbūt prie progos apžvelgsiu darkart.
„Mon Ami“, Laisvės alėja 79, Kaunas
www.monami.lt
