Pirmos dienos švelniai apgaubtos smilkiniuose tvinkčiojančio malonaus jaudulio – panašiai tokį jaunosios patiria prieš vestuves. Su Stokholmu mane sieja nematomi ilgalaikiai meilės saitai. Jame gimė mano sūnus, jame kopiau karjeros laiptais, čia išgyvenau kritimų ir nuopuolių. Gyvenimas Stokholme dar stipriau pastūmėjo link didelės meilės kavai.
Stokholme taip pat natūraliai išvysčiau ir susikūriau savitą gyvenimo būdą, vadinamą cafe-hopping, šis terminas reiškia hobį, kai visą dieną šokinėji iš kavinės į kavinę ir ragauji naujas kavas. Liuksusinis, jums sakau, gyvenimas. Tokį gyvenimo būdą sudėtinga išlaikyti Vilniuje – jame tiesiog nėra tiek kavinių, kiek man teoriškai reikėtų per savaitę. Tiksliau, aš jas labai greit visas pereičiau (taip ir buvo) ir kas tada? Po to įsisuka rutina, o rutina man yra didžiausias priešas, nuo kurio bėgu neatsigręždama, lygiai kaip bėgu, kai kas nors bando mane prisirišti. Užsispyrėlę, reiškia, sutramdykit.
Šaunu į metro požemius ir važiuoju į kavinę „Brioche“. Tądien nusimato dar bent du kavos gėrimai, todėl turiu taupyti kavos ir kepinių kvotą.
Visų pirma pakomentuosiu dėl akivaizdaus prancūziško pavadinimo – ar švedai (kaip lietuviai) irgi yra apsėsti visa-ko-prancūziško idėjos? Ne. šita kavinė, jos koncepcija yra išimtis taisyklei. O taisyklė yra tokia, kad labai didelė dalis kavinių yra švediškos koncepcijos. Apibrėžkime švedišką koncepciją. Fika – kavos gėrimo tradicija – Švedijoje yra šventas reikalas, prilygstantis įstatymui. Fika ateina dar iš septyniolikto amžiaus, kai karalius Karlas XII grįžo iš kelionės po Turkiją su vietinės kavos virimo tradicija, kurią mikliai ėmė skiepyti vietiniams.
Stokholme kavinių tokia didelė gausa, kiek Vilniaus gatvėse duobių. Kavinės mėgsta propaguoti skandinavišką minimalizmą, be jokių išorinių dzinguliukų, jose siūlomas auksinis kavos standartas: aukštos kokybės filtrinė kava bryggkaffe, kuriai jie dažniausiai naudoja ekologiškas Arabika pupeles ir visą baristinės kavos arsenalą (jie turi, velniai griebtų, cortado ir mano širdis dainuoja), paraleliai siūlydami kokybiškus švediškus kepinius, iš kurių išskirčiau cinamoninę bandelę (kanelbulle).
Cinamoninė bandelė, kuria, stokojant originalumo, nusėtas visas Vilnius, yra švedų (skandinavų) sukurta apie pirmąjį pasaulinį karą, kai atsirado tuo metu brangūs ingredientai sviestas, cinamonas ir cukrus, ir tapo šalies simboliu, signatūra. Švedų premjeras Ulf Kristersson ir jo delegacija Amerikoje Washingtone, laukdami galutinio sprendimo dėl NATO narystės, gavo kavos ir cinamoninę bandelę. Tai yra švediškiausia, ką galima pateikti švedui, o jei dar įsmeigsite mini švedišką vėliavą, turėsite tobulą nepriekaištingą kiekvienam švedui mylimą vaizdą, kuris momentaliai simbolizuoja namus, saugumą ir meilę tėvynei.
Kad jau prakalbom apie cinamonines bandeles (apie švediškas dar parašysiu) – ar radau Vilniuje tokią, atitinkančią mano švediškus reikalavimus? Ne, bet dar ne vėlu. Siųskite man pasiūlymus, mielieji.
„Brioche“ kavinė stovi kiek atokiau nuo miesto centro, kitoje saloje, mat Stokholmas yra miestas ant vandens ir yra išsikėtojęs ant keturiolikos salų. Tai lemia, kad po miestą yra itin lengva vaikščioti, nes salas jungia milžiniško ilgumo tiltai. Jei į Alvik rajoną vyksite saulėtą giedrą dieną, išvysite nuostabius vaizdus, kai saulės spindulių nutviekstas horizontas prasmenga vandens ir dangaus vaiskumo derinyje.
Jei esate pratę važinėti tik automobiliu, nustebsite, kaip greitai metro tuneliais galima įveikti didelius atstumus. Tai yra milžiniškas privalumas ir miestas negali būti pilnavertis ar laikomas didmiesčiu, jei jis neturi metro. Čia mano tokia nuomonė. Tačiau greičiausiai sutiksite, kad viešasis transportas Vilniuje nefunkcionuoja. „Mes turim autobusus ir troleibusus,“ – klykauja vietiniai. Gerai. O dabar išeikite piko metu į Vilniaus gatves ir pažiūrėkite į užtvindytas automobiliais gatves. Ar jie ten stovėtų, jei viešasis transportas gerai funkcionuotų? Jis tinkamas neskubantiems, pavyzdžiui, moksleiviams, senjorams ar studentams. Jeigu viešasis transportas funkcionuotų gerai, rankomis netrintų šimtus tūkstančių pelno susižeriančios automobilių dalijimosi paslaugos, tokios kaip „Bolt“ ar „Citybee“. Aš žinau, nes paskaičiavau, kiek per metus išleidau „Citybee“ (prie progos įkelsiu savo Instagrame. Spėkite, ar skaičius sieks keturženklį?). Čia po to, kai devyniais atvejais iš dešimt vaikščiodavau pėsčiomis, o gūdžiais rudens, žiemos ir ankstyvo pavasario vakarais mane, einančią prastai apšviesta Kalvarijų gatve, su pasimėgavimu taškydavo tie patys autobusai ar pravažiuojančios mašinos. Nepastebėjo, sakot? Neįmanoma, aš nešioju atšvaitinę ryškiai rožinės spalvos striukę. Tiesiog toks mentalitetas ir taip smagiau. Pėsčiasis yra antraeilės svarbos, automobilininkai svarbiau. Man yra nesuprantama, kaip jūs Vilniuje svarstote nacionalinio stadiono klausimą, kai vietoj jo jums verkiant reikia nusitiesti jei ne metro, tai bent jau vieną tramvajaus liniją Santariškės–Centras–Oro uostas.
O dabar apžiūrėkime „Brioche“ interjerą. Šviesus, atviras, skandinaviškas. Iš kavinės galima stebėti kepėjus. Primerkta gėlių. Jeigu tinklinėse kavinėse dažnai tenka sėsti prie kiek apdergtų stalų (Švedijoje dauguma kavinių yra savitarnos principo; bėda tokia, kad ne visi lankytojai baigę valgyti nusineša savo indus, o darbuotojai ne visada suspėja nurankioti), čia modernu ir labai švaru.
Lankytojai: šeimos su vaikais, taip pat daug besitreniruojančių priešais esančiuose teniso kortuose, kurie atvaro dar prakaituoti, su treningais ir raketėmis (kaip man patinka). Stokholmo publika marga, įvairesnė nei Vilniaus, nes čia kavas įperka visi. Kažkada truputį susierzindavau, kai girdėdavau Švedijos politikus dievagojantis, kad Švedija turi tik vieną egzistuojančią socialinę klasę. Ką jūs, gerbiami politikai, čia pliurpiate, piktindavausi aš. Yra darbininkų klasė (darbininkai), vidurinioji klasė (vadybininkai, mokytojai, pardavėjai), aukštesnioji klasė (verslininkai, bankininkai, gydytojai, teisininkai) ir ekskliuzyvas (Švedijos turtuoliai, į savo kompanijas iš šveicarijų ir austrijų atskrendantys nuosavu sraigtasparniu – vienoje tokioje kompanijoje teko anksčiau dirbti).
Dabar gi matau, kad nors ir yra subkategorijų, socialinę klasę, ko gero, galima būtų priskirti vienam katilui. Visi tame katile įvardinti gali gyventi neprastą gyvenimą ar panorus pirkti kavas ir sumuštinius kavinėje. Man trupučiuką baisu dėl lietuviškų kainų ir algų neadekvatumo. Kaip dažnai žmogus, gaunantis tūkstantį eurų, gali leisti sau nusipirkti kavą už keturis eurus, nes tokios dabar kainos Vilniuje? Man tokia realybė nepatinka.
Švedišką aukščiausios klasės servisą, mano galva, lemia du dalykai: mentalitetas ir turizmas. Skaičiuojama, kad Stokholmo regione vien 2019 m. apsilankė 15 milijonų turistų su nakvyne (overnight stays – taigi neskaičiuojami turistai, kuriems nebuvo reikalinga nakvynė). Kai esi tryliktas pagal lankomumą miestas Europoje ir uždirbi 6 milijardus USD per metus, pradedi mąstyti, kokį servisą teiki aplinkai, kad šioji neišsilakstytų.
Serviso pojūtis švedams atsitinka natūraliai, taip yra įskiepyta. Kur beeitum, tave pasitinka su šypsena, jautiesi lauktas, svarbus, apšokinėtas. Šitie dalykai yra kertiniai, norint pritraukti ir išlaikyti klientą. Lietuvoje dalykai per pastaruosius dvidešimt metų labai pagerėjo, bet tobulėti dar tikrai yra kur. Lietuviams reikia visiškai atsisakyti gero serviso priešų – šnairavimo, suglumimo, spoksojimo, pasyvaus rymojimo, savo parduodamų dalykų ingredientų neišmanymo ar net telefono skrolinimo. Lietuvoje daug kur jautiesi kaltas kad atėjai – kartą vienoje vaistinėje Vilniuje tik peržengus slenkstį man buvo įžūliai pastuksenta pirštu į laikrodį – suprask, vyniok meškeres, mes čia užsidarom. Kai mandagiai šyptelėjau ir linktelėjusi galva palaikiau pokalbį, į mane tik piktai dėbtelejo.
Niekas nesakė, kad būti už prekystalio ar dirbti aptarnavimo srityje yra lengva. Darbas su žmonėmis visada bus vienas sudėtingiausių, todėl prieš einant į aptarnavimo sferą būtina savęs paklausti, ar manęs nesiutins penkiasdešimtas iš eilės klientas, arba, ar man apskritai patinka žmonės. Nes kartais atrodo, kad dirbantys tą darbą pataikė ne ten.
Pain au chocolat. Tai yra Vienoisserie tipo prancūziškas kepinys iš mielinės sluoksniuotos tešlos su kiaušiniu, sviestu, pienu, cukrumi ir šokolado gabaliukais viduje. Oh my. Dėl šito gėrio čia traukia būriais iš visų miesto pakampių ir priemiesčių. Pain au chocolat išperka dar per pirmą kavinės atidarymo valandą, todėl jei norit gauti, važiuokite atidarymo laiku.
Ji yra tokios tobulos tekstūros, kad man seilės tvenkiasi apie ją rašant ir aš norėčiau dar, bet šiandien negalima, nes kas gi bandeles kasdien vanoja. Tobulos sluoksninės tekstūros, kurios sluoksniais persigėręs sviestas ir šokoladas. Kandi ir traška, ir trupa visur. Aukščiausios klasės ingredientai. Atkandus pirmą kąsnį galvoje suskamba angeliškieji choralai, o užgėrus kava, prie jų prisijungia ir visi arkangelai su kitomis dangaus sielomis ir būtybėmis. Mano angelas sargas net lengvai alpteli iš malonumo.
Kainos: Einant į vietines kepyklas mažiau negu 35–50 Švedijos kronų SEK (grubiai dalinkite iš dešimt ir gausite eurus) už kepinį mokėti nesitikėkite. Gabaliukas pyrago ar torto gali siekti ir 60–120 SEK. Kavos Stokholme svyruoja apie 50 SEK, ypač jei norite veganiškos ar didesnės. Bryggkaffe, beje, nekainuos pigiau, tačiau visur gausite nemokamą papildymą, galėsite plempti, kiek jums tilps. Už pain au chocolat ir cappuccino su avižų pienu susimoku apie 9 eurus.
Kava. Man gal labiau patiktų didesnis kavos kiekis, bet ji visiškai nuostabi, ypač po metų Lietuvoje. Jei skamba taip, kad kas nors mane čia kaip kokiam kalėjime buvo uždaręs be geros kavos ir kepinių, tai gerai, kad taip atrodo, nes aš taip ir jaučiausi.
Mano vertinimas: pain au chocolat yra tokio lygmens, kokio Lietuvoje gauti neįmanoma. Čia kaip eiti į Hans Zimmer koncertą, kuriam diriguoja pats maestro, ar eiti į The Music of Hans Zimmer, kur ją atlieka ir diriguoja pakaitalai. Suprantat. Kartą paragavus originalo plastmasių valgyti nebesinorės. Aš, deja, negalėčiau pakomentuoti, kodėl taip yra, nes nesu maisto technologė ar verslo Lietuvoje turėtoja, tik kukli vartotoja, kuri ragauja, lygina ir vertina. Galbūt viena priežasčių – ambicijų trūkumas.
Šeši kavos puodeliai iš penkių. Skriskit, kol dar kronos vertė pakritusi ir jūsų euras įperka daugiau.
Jeigu jau važiuosit, pasinaudodami proga eikite pasivaikščioti link Alvik strand, nuostabūs vaizdai į kitą krantą, kurių čia keletą įkeliu.
Nauji autorės nuotykiai instagrame ir kol kas dar galite kreiptis kavos patarimų klausimais tiesiogiai
Brioche, Gustavslundsvägen 34, 167 51 Bromma.
Darbo laikas: Pirmadieniais-penktadieniais 07.00-17.00, šeštadieniais 08.00-17.00, sekmadieniais 09.00-17.00
Kaip nuvykti:
Važiuojant nuo T-centralen stoties rinktis žalią metro liniją link Alvik. Iki Stokholmo patogiai skraidina dar visiškai nebankrutavę SAS.
