To rajono vengiu ir jo nemėgstu, bet ko nepadarysi dėl bulkučių. Kaip čia taip yra, kad mano gimtas Kaunas dar prieš keletą metų sugebėjo savo stotį ir jos prieigas renovuoti ir atnaujinti, taip prisitaikydamas prie šiuolaikinio vartotojo poreikių. Tuo tarpu Vilnius, laikomas šalies reprezentaciniu miestu, į kurį nutupia didesnė dalis optimistiškų turistų, kurie pasirenka Vilnių savo kelionių kryptimi ištisais dešimtmečiais, nesugeba susitvarkyti stoties rajono?
Aš būčiau linkusi mūsų sostinę dabartiniame formate apskritai išbraukti iš lankytinų miesto sąrašo, lyderio poziciją be ginčų užleidžiant Kaunui, kuris yra labiau susitvarkęs ir neprimena autostrados su Gedimino bokštu. Vilniaus stoties rajonas per pastaruosius dvidešimt metų praktiškai nepakito. Čia stoties prieigose tarp apšiurusių kioskų sliūkina nelegalūs pavežėjai, kurie dabar, tiesa, mažiau ir tyliau save reklamuoja nei anksčiau, kai pilna gerkle rėkdavo „Kaunas! Klaipėda!“
Aplinka
Pagaliau vieta, kuri nebando pretenzingai išsidirbinėti su aplinka, indais, baldais, tapetais ar dekoracijomis. Išskyrus muziką. Kavinėje skamba prancūziški šansonai. Būtent muzika, o ne kas kita kelia įspūdį, kad pakliuvau į spektaklį, greičiausiai parodiją, ir darbuotojai netrukus į kavinės vidurį – iliuzinę sceną – atvilks iš popieriaus pagamintą kartoninį Eifelio bokštą, ir iš užkulisių (virtuvės) ims sinchronizuotais judesiais šokio ritmu lįsti pritariantieji pirštais spragsintys choristai, o iš lubų nusileis prancūziškai kleketuojantys artistai ir parišti ant specialios virvės pakibs palubėje taisyklingos formos ratuku.
Suprantate, tiesiog per didelis kontrastas yra tie per garsiakalbį leidžiami šansonai ir Vilniaus stoties rajonas. Kita vertus, argi ne kontrastais šis miestas garsėja? Kas yra ganėtinai žavu ir atspindi miesto veidą. Kai kantriai leidau metus Vilniuje, dažnai vaikščiodavau Kalvarijų gatve, kurioje netoli Kalvarijų turgaus susitikdavau tokią babytę, nešiną dviem tuščiais geležiniais garsiai iš tolo skalambijančiais kibirais. Gatve tuo metu pro šalį zvimbdavo Lexusai ir Teslos. Tik gerokai vėliau supratau, kad ta babytė su kibirais eidavo piltis vandens iš kažkur netoliese pastatyto gyventojams čiaupo. Aš, ko gero, kiek naivi ar išlepinta savo užsienių, bet iki tol nežinojau ir nebūčiau patikėjusi, kad Vilniaus mieste egzistuoja gyventojų, neturinčių vandentiekio.
Man truputį gaila „Boulangerie“ darbuotojų, kuriems priverstinuoju būdu kišama ta francaise muzika – jų galva po darbo tikriausiai kvadratinė, o išgirdę bet kokią užuominą į prancūziškumą jie pradeda žiaugčioti. Bet gal ne visi yra hyper jautrūs garsams? To klausiu savęs išorės garsus maskuodama po visu garsu į vieną ausį pliekiančia hip hopo muzika (kitą palieku atidengtą komunikacijai su sūnum) ir neriu į bandelės glėbį.
Kepiniai
Eikit sau, kaip gerai. Tokiais momentais aš svajoju, kad tušti, beprasmiai angliavandeniai būtų sveika, ir galėtum jų kimšti kiek panorėjęs. Tapatinatės su manimi? Tapatinkitės. Mano skoniui tinka visos bandelės, kurias ragaujam, ir dar norėčiau sunkvežimį prie namų pasistatyti, bet vėliau gali prireikti krano manęs iš ten ištraukti.
Dar jie čia turi sumuštinių, macaronsų ir tortų. Macaronsams turiu geležinį imunitetą ir esu jiems abejinga maždaug tiek, kiek gėjus yra atsparus didžiakrūčiai blondinei – nevilioja ir nesuprantu, apie ką triukšmas. Jei jau griešyt, tai miltiniais, mieliniais, dar šokoladiniais desertais. Kitaip gaunasi toks masažas be laimingos pabaigos, jei suprantat, apie ką aš.
Dar jie čia turi „morkinį“ keksiuką. Atsiprašau? Morkvinį (kaip mes sakydavom vaikystėj, prašydami flomasterio vienas iš kito) ar oranžinį? Ar turit omeny iš morkos? Tai carrot cake – morkų pyrago keksiuką? Kaip gerai, kad red velvet nebuvo bandyta išversti į raudoną aksomą. Vartotojai nukentėtų žymiai mažiau, jei lietuvių kalbininkai taip stipriai nebijotų ir anglicizmų.
Švedijoje, pavyzdžiui, vartoti anglicizmus arba kalbėti swinglish (įdomi mokslininkų neanalizuota tarptautinė kalba, vienijanti švedų ir anglų kalbas) yra išsilavinimo ženklas. Ar jūs suprantat, kaip aš kankinuosi, kada lietuviškose aplinkose man reikia priverstiniu būdu viską lietuvinti? Jums irgi mintys galvoja bėga subtitrais? O gal mintis matote vaizdiniais? Tada greičiausiai jums koks nors asmenybės sutrikimas. Atsiprašau, nesusilaikiau pajuokavusi.
Visos mielinės bandelės puikios. Paragauju red velvet keksiuką (šis kilęs dar trečiam dešimtmety iš Niujorko Waldorf Astoria viešbučio). Nelabai. Kartais pakanka gerai išmanyti vieną dalyką, jį pateikiant vartotojui, o ne bandyti aprėpti viską įmanomo, ko dalis nelabai pasiseka.
Bet idėją užskaitau – red velvet dar prieš gerą penkmetį Lietuvoje neužfiksuodavau. Vertinant pasiūlą, justi, kad meniu sudarytojai suvokia pasaulines tendencijas ir jas kopijuoja. Kopijuoti gerai. Bet ką galite pasiūlyti išskirtinai savo? Gal būtų galima skaičiuoti tą bandelę su kanapėm, kurią su sūnum identifikuojam, juokiamės ir ragaujam. Suprantu, norisi egzotiškumo ir pseudolietuviškos autentikos. Nepatiko, bet buvo įdomu išbandyti – siūlau likti ties tuo, kas jums sekasi geriausiai – saldžių bandelių.
Paauglio sūnaus vertinimas apie bandeles - buttery, fluffy ir flaky, nes jis žino daugiau žodžių angliškai ir mes taip kalbam. Sviestiška, puru, biru ir sluoksniuota visada yra geros žinios apie bandeles. Blogesnės būna tada, kai kepinius galima patrankyti į stalą ir jie kelia panašų į plaktuko beldimo garsą. Tokius croissantus Lietuvoje buvau užtikusi čia: Vlada Dapkos tęsia kavos ir desertų apžvalgą Vilniuje – kepyklos prancūziškais pavadinimais nė iš tolo neprimena Prancūzijos.
Dar truputį turiu pabambėt apie pavadinimus. „Bandelė su šokoladu“. Palaukit, ar aš ką tik neįėjau į kavinę, kur viršuj kabo iškabintas prancūziškas pavadinimas? Tai kodėl dabar staiga pradėjote lietuvinti pavadinimus, o nerašote originalo kalba – pain au chocolat? Dėl dievo meilės, išlaikykite bent kažkokį vientisumą. Sakot, babytės nesupras ir neperskaitys? Babytės nesupranta ir boulangerie, kurį greičiausiai bando tarti paraidžiui, kaip nors gal bulangerija, bet joms netrukdo čia užeiti ir suvanoti po vieną kitą bandelę.
Kava
Cortado (jėga, kad turit) geru kikbokso spyriu vožia man į galvą ir aš dar iki pavakarės duoduosi po miestą it žiurkėnas rate, tik, ko gero, prasmingesniais tikslais (ne veltui renkuosi tokią metaforą – kaip išbandžiau kikboksą, skaitykite čia: Kaip Vlada Dapkos mokėsi spardyti užpakalius: kikbokso treniruotėje patyrė daugiau, nei tikėjosi)
Labai gerai, tokio efekto iš kavos ir tikiuosi, ir, nors kava funkcionuoja kaip kofeininiai vaistai, visgi kiek per stipri – mano skoniui pupelės per tamsaus skrudinimo. Taip, esu skundusis, kad kava kaip sisiukas ir per silpna (Vlada Dapkos: kavinė skelbiasi turinti ypatingą kavą, bet ši – kaip sisiukas). aip rasti tą subtilų balansą, sakykit? Lietuvoje neradau to, bet jei turite man ką rekomenduoti, labai džiaugčiausi ir testuočiau.
Interjeras
Minimalistinis, švarus, kiek suspaustos erdvės dideliais langais. Žodžio jaukus čia nepavartosiu – kavinė akivaizdžiai orientuojasi į trumpam užeinantį ir iškart išeinantį vartotoją. Staliukų sustatyta, ir galima penkioms minutėms pritūpti, bet aš ieškau aplinkų, kuriose galėčiau dirbti, todėl čia minusas.
Dar vienas niuansas, atskleidžiantis, kad savininkai nesitiki pirkėją išlaikyti ilgam, yra faktas, kad kavinėje nėra tualeto ar bent kriauklės rankoms nusiplauti. Būtų galima ginčytis, ar toks sprendimas yra neįtikėtinai kvailas ar strategiškai patogus. Restoranų ir kavinių verslas nėra apie patogumą jo savininkams, bet apie serviso suteikimą lankytojui.
Servisas
Nuostabus – bendraujama maloniai, konkrečiai ir lakoniškai, aptarnaujama greitai – mano galva, toks būdas teisingiausias.
Lankytojai
Matosi, kad yra nemažai nuolatinių – vyresnio amžiaus, kuriuos personalas atpažįsta, kalbina. Daug atklydusių keliautojų, perkančių kavą išsinešimui, taip pat etatiniai vaikščiotojai ir šuniukų vedžiotojai. Kavinė tiek dėl kainų, tiek dėl sostinei nebūdingo nepretenzingumo apeliuoja (ir gerai įtaiko) ir apima visas auditorijas – nuo žemesnių iki aukštesnių socialinių klasių. Greičiausiai toks ir tikslas.
Kainos
Vilniaus kontekste – žemos, bandelė kainuoja 2,20 Eur, kepiniai 3–5 Eur.
Mano vertinimas
Galėčiau iki nukritimo kritikuoti prancūziško mirtinai lėkšto ir nuvalkioto pavadinimo banalumą ir jo koncepciją, bet šįkart tiek to. Trūksta originalumo ir konceptualumo kepiniams ir tikrai tualeto. Skonis puikus, kainos – taipogi. Turėkite iš manęs keturis puodelius iš penkių ir tikiuosi aptikti kažką naujo, kai lankysiuosi naujai.
Autorė Instagrame: https://bit.ly/4hyYalQ
Boulangerie, Gėlių g 3, Vilnius, darbo laikas nuo pirmadienio iki penktadienio 06.30–19.00. sestadieni 07.30–17.00 sekmadieni 07.30–15.00
https://www.kepyklele.lt/
