Vieną dieną šauname kartu su šešiolikmečiu sūnumi į Šiaurės miestelį, kuriame sukoncentruota visa kavinių pasiutpolkė – apie vieną jų, kavinę „Boka“, esu rašiusi: Vlada Dapkos yra nustebusi: jūs Lietuvoje tikrai turite labai gerų kavos vietų – čia užsuka net selebričiai.
Kavinę renkamės vietoje. Mano nuostabūs skaitytojai buvo prašę apžvelgti „Holigans“ ir skaitytojų žodis man įstatymas. Bet įkišu nosį į vidų ir suprantu, kad neliksiu – nepatinka aplinka, netraukia, ir dar kažkoks keistas kvapas tvyro, o prievartauti savęs net dėl skaitytojų pageidavimų negaliu ir nenoriu.
Iškart užeiname į čia pat stovinčius „Vaflių namus“. Visi darbuotojai labai pasinėrę į stovėjimą už prekystalio bukai spoksodami į neegzistuojantį horizontą. Toks elgesys nustebina, kaip ir atsainus mostelėjimas ranka, kai paprašau meniu, kurį noriu apžvelgti prieš priimant sprendimą, ar liekame. Jų kolosalus nesusiinteresavimas potencialiai nauja klientūra man atrodo keistas – sunku toleruoti pasyvumą klientų atžvilgiu. Jokio pasitikimo, džiaugsmo ar apskritai kūno kalba parodymo, kad mes esame fiziškai įėję į patalpą. Net tose baisiose cepelininėse čilipicose servisas geresnis, nei tas, koks man susidarė iš „Vaflių namų“. Nenorit, nereikia – vyniojame meškeres ir atsiduriame šalia esančioje „Bella Toscana“.
Vietos labai mažai; interjeras rožinis, todėl atrodo kičinis ir lėkštas. Situacijos negelbėja net gėlės, kurių čia daug. Meldžiuosi, kad ne plastikinės, nes šitą sunkiai kas baisumu nurungtų. Arba žinau, kas. Tie automobiliuose kabantys pušies formos Wunder-Baum kvapikliai. Wunder-viaukt, sakau jums – vien nuo minties apie juos sutraukia plaučius.
Tokie kičiniai interjerai Lietuvoje įprastai apeliuoja į damoms skirtą prislopintų pokalbių aplinką. Moterys tada šelmiškai kikena, abiejomis rankomis rėkiančia rožine spalva lakuotais nagais apsikabinusios po milžinišką latte su karvės pienu puodą, ištransliuodamos Lietuvoje dar labai gajų mitą, kad pieną gerti sveika, – kitaip aš nesuprantu pasirinkimo gerti pašildytą alergeną laktozę su kavos prieskoniu.
Šitos santūriai besišypsančios damos taip pat užsisako po pyragėlį prie kavos (jos taip sako), ir, neperrėkdamos muzikinio fono, kuris Lietuvoje tvyro absoliučiai visur nuo prekybcentrių iki degalinių (tiesą sakant, jei galėtų, ir kapinėse paleistų, bet mes esame pernelyg rezervuotas tam kraštas), skundžiasi apie savo vyrus ir vaikus. Vėliau jos viena kitai dėkos socialiniuose tinkluose, publikuodamos selfį su kava ir prierašu „Ačiū už terapiją, brangioji.“
Aplinka man mažai imponuojanti, čia nesinori sėdėti ilgiau, nei būtina, ir tai nėra jausmas, kurį turėtų kelti kavinė, restoranas ar bet kuri kita komercinė vieta, kuri norėtų klientą išlaikyti kuo ilgiau, kad jis mėgautųsi ir sėdėdamas pirktų daugiau. Man nepatinka, bet bent matyti, kad jie stengiasi.
Su sūnumi užsisakome: cappuccino ir flat white, abu su avižų pienu, o taip pat šokoladinį eklerą, tinginį, „Senovišką“ sausainį (atsiprašau, bet taip parašyta) ir „Naujienos“ pyrago gabalą.
Dabar apie kepinių dydį. Man labai primena Instagramo paskyrą, kuriame vienas entuziastas kepa miniatiūrinius kepinius, naudodamas arba specialiai pagamintą, arba žaislinę įrangą. Toks porcijų dydis – du kąsniai – man atrodo kaip šaipymasis iš kliento. Amerikiečių komikė Amy Schumer taikliai šaiposi iš seksistinės kultūros, kuriose moterims pagal nerašytą protokolą būtina tenkintis vienu kąsniu salotų ar jų mažojo pirštelio dydžio pyragu ir paskui garsiai aiškinti, kaip stipriai persivalgė. Amy pasakoja apie norą sėdint kine turėti tokio dydžio popkornų kubilą, kad galėtų jame panardinti galvą. Aš su ja sutinku – kavos ir kepinių klausimu. Tiesą sakant, turiu svajonę mirkti vonioje, pripildytoje kavos, ir kad dar kas atneštų puodelį espresso.
Užtat kepinių skonis nuostabus. Ačiū. Tai už ką jūs baudžiate savo klientą siūlydami jam tik tuos du nelemtus kąsnius?
„Senovinis“ sausainis yra obuolių ir cinamono skonio – kaip obuolių pyragas, bet ne pyragas, o sausainis. Maloniai trapus, cinamoninis, puikus. Tik man kyla klausimas: kam toks sausainis, jei jau egzistuoja toks pyragas?
Tinginys yra tobulos kietos tekstūros ir kaip gerai, kad be riešutų – kaip kartais norėdamos pagerinti skonį, bet iš tiesų jį bereikalingai apsunkindamos elgiasi kai kurios kepyklos ar kavinės. Taip pat čia sužinau, kad man, pasirodo, patinka eklerai, bet taip atsitiko greičiausiai dėl to, kad eklero įdaras ir glaistas yra šokoladinis.
„Naujiena“ šauna tiesiai į hipokampą, smegenyse maloniai pabarstydama vaikystės prisiminimus: aštuoniasdešimt devintųjų Kaunas, dabar nugriautas „Kalniečių“ prekybos centras. Pro tais laikais itin modernius stoglangius ryškiai saulės apšviestame trečiame aukšte įrengta Konditerija ir Kulinarija. Čia dirba pardavėjos, dėvinčios prie galvos prisegtą servetėlę – trikampį; jų funkcija buvo daugmaž tiek pat beprasmė, kaip krakmolytas sovietinės mergaičių uniformos prisegamas antkaklis.
Pyragas „Naujiena“ jokia ne naujiena – buvo populiarus dar sovietmečio laikais, kur jo būdavo pirkti visur, kartu su obuolių ir varškės pyragais. Pyragus vyniodavo į tokį rudą vyniojamą popierių, ir man be galo patikdavo stebėti profesionalų ir greitą vyniojimo procesą. Celofaninių maišelių karštinė prasidėjo vėliau; o dabar turime stabilų jų pervartojimą.
Kava mano skoniui per stipraus skrudinimo, bet maloniai trenkia į galvą stimuliuodama ir keldama nuotaiką. Apie pupeles nenoriu klausti, nes darbuotojai dažnai pasimeta ir pradeda nervingai kuistis už prekystalio bandydami surasti kavos pupeles ar tiekėją. Geriant jaučiasi kokybiška stipraus skrudinimo maloniai karti arabika. Apie kavą galiu atsiliepti tik labai gerai. Man kliūna pseudomodernūs (moliniai?) labai sunkūs puodeliai ir indai, nes atrodo pretenzingai ir išsidirbinėjančiai. Pliusas, kad kavinė turi avižų pieno – Lietuvoje tai ne garantija. Švedijoje avižų pienas turi susikūręs sau absoliučiai beprecedentę imperiją, ir net vietose, kuriose nesitiki rasti baristinių kavų alternatyvos, jų yra – pavyzdžiui, degalinės ar sporto klubai, kuriuose mes galime kiek norime piltis filtrinės kavos, o šalia pastatyta krūva labai mielų mini avižų pieno pakelių.
Vėliau sūnus dar bando nusipirkti matcha puodelį išsinešimui, bet dėl kažkokios priežasties kavinė matcha šiandien neturi, nors meniu ji įvardinta.
Lankytojai – nespėju pagauti ir suprasti, nes per mažai jų. Antra Velykų diena, ir visi sėdi prie stalų kimšdami baltą mišrainę ir daužydami tris dienas kambario temperatūroje stovėjusius virtus kiaušinius.
Kaina: už visus kepinius ir abi kavas susimokame 15,20 Eur, vėliau pasiėmiau papildomą espresso puodelį už du eurus. Keturi kepiniai ir dvi kavos sostinėje už tokią kainą yra labai gerai, ypač lyginant su Stokholmu, kur už tą patį sumokėčiau mažiausiai trisdešimt eurų. Švedai, tiesa, neleistų sau cirkintis su tokio dydžio porcijomis. Esu mačiusi panašų kepinių dydį vienoje kavinėje, bet čia jie taip ir pavadinti – a bite. Vieno kąsnio kepinys maniakams, kurie neaišku kam tą kąsnį apskritai perka, tie lengvai pasitenkinantys šmikiai.
Dar viena blanki (tegu ir rožinė) neįsimenama vieta – jos visos panašios viena į kitą ir pavadintos idiotiškais ir pretenzingais prancūziškais – šita itališku – pavadinimais, nes reikia iš kažko formuoti įspūdį. Apie lietuvių obsesiją pseudo prancūziškiems pavadinimams jau rašiau čia: Vlada Dapkos tęsia kavos ir desertų apžvalgą Vilniuje – kepyklos prancūziškais pavadinimais nė iš tolo neprimena Prancūzijos.
Aš gal sakyčiau, kad vidumi, ne pavadinimais formuokite įvaizdį. Kodėl „Bella Toscana“? Aš jums galvą guldau, kad nei kavinės steigėjai, nei devyniasdešimt procentų lankytojų nesilankė Italijos Toscanoje, bet jiems patinka ir įdomu girdėti neįprastą lietuvio ausiai skambesį. Problema tik tokia, kad jis paskutinįkart egzotiškai skambėjo aplink devyniasdešimtuosius, kai Lietuvoje nebuvo nieko užsienietiško, vakarietiško ar modernaus. Stokholme, pavyzdžiui, kavines vadina ūkiškai ir paprastai. Pavyzdžiui, turime didelį ir populiarų kavinių tinklą „Bröd och Salt“ (beje, jei lankysitės, būtinai užsukite), kas išvertus reiškia „Duona ir Druska“. Ir ką? Ir nieko. Lankytojų pilna, visi patenkinti. „Kur varai?“ Į „Duoną ir Druską“ Odenplan aikštėj, tau kažką prigriebt?“ „Aha, man prašau druskos“. Viskas. Niekas nekuria dramos lygioje vietoje ten, kur jos nereikia.
Man atrodo, kad kuo mažesnė ir provincialesnė šalis, tuo daugiau draskosi apie pavadinimus. Tuo pasireiškia mažos šalies kompleksas, suvokiant savo mažumą ir provincialumą.
Servisas: dirbanti mergina suteikė mums maksimaliai geriausią servisą – personalas arba puikiai išmokytas, arba intuityviuoju būdu daro viską teisingai; greičiausiai abiejų kombinacija.
Mano vertinimas: skoniai ir kava nuostabūs, aukščiausios prabos. Bet už kepinių dydį reikia bausti ir atiminėti puodelius. Todėl skiriu tris stabilius adekvataus dydžio kavos puodelius iš penkių.
„Bella Toscana“, Verkių g. 31 A, Vilnius
Telefonas +37061100813
Darbo laikas: nuo pirmadienio iki šeštadienio 9.00 – 20.00, sekmadienį 9.00 – 19.00
https://www.bellatoscana.lt/