Uoslę ir kitus jutimus kutena sentimentai ir ankstyvos jaunystės epizodai – smegenys vizijomis ima barstyti prisiminimus. Po valandos atkaklaus šaligatvių brūžinimo (turiu idiotišką užsispyrimą nedirbti su žemėlapiais, o dalykus atrasti sunkiuoju būdu, tyrinėdama pati) pradeda atsigaminti žinių apie miestą klodas: štai centrinė traukinių stotis, ten – pėsčiųjų ir šopingo gatvė Karl Johan, kiek tolėliau stūkso Nacionalinis teatras ir mūsų su drauge fontanas, prie kurio kaskart susitikdavome; horizonte kabo milžiniškas norvegų šokolado gamintojo „Freia“ fluorescensinis logotipas, kurio kintančios ir pulsuojančios spalvos nudažo miesto panoramą vaivorykštinėmis spalvomis ir tampa centro atžymos tašku, kuriuo galima sekti pasiklydus.
Oslas man formuoja kompaktiško, jaukaus, tankiai apgyvendinto, laimingų žmonių miesto įspūdį – jie garsiai klegėdami traukia gatvėmis, nešini įvairiausių prekinių ženklų (ir labai brangių, pavyzdžiui, Louis Vuitton) popieriniais maišeliais ir kavos puodeliais; kas kerta dešrelę, kas siurbia į savo energetinius gėrimus – kiek tolėliau matau žmogųų, kuris nemokamai dalina gėrimo skardines; jaunimas dėkodamas semia juos rieškučiomis (po du ar kelis); prie dalintojo taip pat sustoja Politi (norvegų policija) ir džiugiai nugvelbia porą skardinių.
Reikia kavos ir pafikinti (fika yra švediška kavos gėrimo fenomenas), nes aš švedė: taigi mitriai skenuoju aplinką ir guviai užlekiu į „Oslo City“, bet žmonių kiekis toks, kad išmuša saugiklius – šeštadienis ir jie kavinėse susėdę keliais aukštais vieno aukšto patalpoje. Šaunu iki Karl Johan gatvės, bet čia dar blogiau, nes įsijungia šopintųjų būrys. Įkišu nosį į keletą kavinių – nėra kur atsėsti, galima gerti stovint, bet dar nepasiduodu. Galiausiai kiek paėjusi pamatau ištiestą raudoną kilimą ir šviečiančius langus. Pagalvoju: čia mano.
Kavinė vadinasi „Mendel’s“. Tradiciškai laisvų staliukų nematau, lankytojai panirę maloniai chaotiškame prigesintų pokalbių burbule. Prieinu prie artimiausio darbuotojo teiraudamasi, ar yra laisvų vietų. Matau, kad toliau lyg kavinė sujungta su restoranu – spingsi krištolas ir įrankiai. „Yes, ma’am, mes galime jums rasti vietą netoli restorano, ar bus gerai?“ Bus labiau negu gerai, plekšnoju jam per petį dėkodama (neplekšnoju, toks išsireiškimas) ir jis mane mikliai nuveda prie tobulo staliuko pačioje kavinės gilumoje. Padėkoju, įsitaisau ir einu iki prekystalio užsisakyti, fone girdėdama, kaip mane ką tik iki laisvo staliuko atvedęs darbuotojas gauna velnių už tai, kad ėmėsi netiesioginio savo darbo. Atsiprašau, kad atitraukiau jį nuo jo užduočių; jeigu ne šio darbuotojo neįtikėtinas paslaugumas ir rūpestis, nebūčiau radusi šio perlo.
Vitrinoje pūpso klasikinės švediškos (skandinaviškos) bandelės, tokios kaip cinamoninė; matau net semla, kurią laikiau švediškiausiu desertu, bet, prašom, ir norvegai išsikepė; išsirenku nuostabiai atrodantį chocolate suisse (ji identiška pain suisse, tik su šokoladu), taip pat paprašau ką nors rekomenduoti. Pardavėjas, jaunas imigrantiškos kilmės vyrukas pradeda greitakalbe pasakoti apie išdėliotus skanėstus – „mūsų populiariausias šiuo metu sausainis su pistacijomis“. Sunkiai pateisinu riešutų egzistenciją desertiniuose kepiniuose, išskyrus becukriuose veganiškuose, o taip pat turkiškoje baklavoje, – tai absoliučios išimtys, todėl sausainio mandagiai atsisakau.
Užsisakau šokoladinį desertą, kuris atrodo kaip meno kūrinys (toks buvo ir jo skonis) ir perku avižinį cortado. Bijau rizikuoti su per silpna cappuccino – taip mane traumavo Lietuva, nors techniškai capuccino Norvegijoje tikrinau prieš dvidešimtmetį. Mane paragina atsisėsti prie stalo. Palaukite, turite omeny, jie man viską atneš? O dangau, koks nuostabus liuksas ir prabanga. Pas mus niekas Stokholme maisto nenešioja, vyrauja savitarna, kaip esu rašiusi čia: https://bit.ly/3DRagah Nėra tiek padavėjų, kurie apdirbtų Stokholmo kavinių srautus apšokinėdami stalus.
Įsitaisau, žvalgausi aplink.
Interjeras: skandinaviškai prabangu, šviesu, šilta ir jauku. Prie įėjimo nutiestas minėtas raudonas kilimas su atitvarais eilei formuoti.
Lankytojai: šeimos su vaikais; keletas jaunų moterų ir merginų grupelių, kurios man iškart stipriai rezonuoja kaip stipriai besiskiriančios nuo švedžių. Jos neskleidžia švedėms būdingos agresyvios auros ir neatrodo taip, lyg iškilus problemai būtų pasiruošusios nupjauti delikačias oponento kūno dalis, jei oponentas tokias turėtų, jei suprantat apie ką aš.
Atneša kavą ir net šnervės sudreba nuo stiprumo. Kava karti kaip kofeino piliulė, kurią nuryji dėkingas ir mėgaudamasis su nerealaus saldumo ir gėrio kepiniais. Mano skoniui net kiek per stipri, ten cortado jau kone virtęs espresso macchiato. Kitą kart imsiu cappuccino. Esu nustebinta kokybės – tokio lygmens kavą esu gėrusi tik kavinėse, kurios identifikuoja save kaip vartotojui teikiančias specialty coffee (nors niekur nematau, kad tai nurodyta). Toks jausmas, kad užėjau į kavos skrudyklą, ir jie man pupeles tik ką paskrudino, sumalė ir pateikė tokį nuostabiai šviežią kūrinį. Jaučiu, kaip nuo kofeino iš džiaugsmo uždainuoja smegenys, o pro mano ausis greičiausiai netrukus pradės verstis dūmai.
Negaliu patikėti, tačiau siurprizai vis dar tęsiasi.
Kepiniai. Taip gerai, kad nesinori pabaigti. Jeigu klasikinė prancūziška (kuri, man, beje, įdaru primena lietuviškąsias, nes panėšėja į varškę) bandelė pain suisse įvertinčiau kaip nuostabią (išorėje labai trašku, net pokši, o viduje – pain suisse būdingas ne per saldus kremo įdaras custard, ir viskas dera), tai šokoladinis desertas tiesiu smūgiu atsivėdėjęs vožia į cukraus priklausomybės taškus smegenyse, kurie pas žmogų ten pat, kur užprogramuotos priklausomybės narkotikams ar alkoholiui, ir maloniai juos pamasažuoja ir paerzina. Galima identifikuoti keletą skirtingų šokolado stiprumų: deserto puošyba gaminta iš labai tamsaus, kokių 70 proc. šokolado, dar kitoks jis deserto viduje, kur vietomis maišytas su pienišku šokoladu. Biskvito pagrindas maloniai persigėręs visa skonių simfonija.
Geriu į save norvegų kalbą, skaitau užrašus – suprantu viską, bet kaip šuniukas negaliu atsakyti, ir kažkodėl spontaniškai imu berti anglų lietuvių kalbos mišinius (kas kalbate daugiau nei keturiomis kalbomis, tikriausiai galite suprasti). Prieš dvidešimtmetį, kai norvegų kalba gana neblogai kapojau frazėmis, vienai norvegei pasigyriau supratusi skirtumą tarp švedų ir norvegų kalbų. „Jūs sakote ikke, švedai sako inte“ (toks neišverčiamas skandinaviškas neigimo žodis, atitinkantis angliškąjį not). Norvegė tada ilgai ir saldžiai juokėsi. Dabar suprantu kodėl – kalbos skiriasi ne tik tarimu ir rašyba, bet ir krūva skirtingų žodžių, kurie paradoksaliai gali būti vienodi, bet turėti visiškai kitą, kartais priešingą, reikšmę. Norvegai taip pat kalba dainingiau, su klausiamąja intonacija sakinio gale, todėl kalbantys man atrodo žymiai emocingesni nei snaudžiantys švedai. Štai jums ir daviau neplanuotą kalbos pamoką. Atsimenate sesutę Barbarą prieš dvidešimt metų per tuometę televiziją su jos anglų pamokomis? Listen, reiškia, speak.
Kainos. Atvykusi iš šiaip jau nepigaus miesto Stokholmo jaučiu skirtumą. Brangiau. Pas mus dar niekas nedrįsta už bandelę imti septynis eurus (tiesa, esu mačiusi vienoje brangioje kavinėje tokią kainą). Pardavėjo rekomenduotas pistacijų sausainis įkainuotas EUR 9,2 (NOK 107. NOK 100 = EUR 8,5) puodelis espresso – EUR 4,7 (Stokholme įprastai iki EUR 3), cappuccino – EUR 5,3 (Stokholme itin brangiose vietose gali siekti tokią kainą, nors įprastai iki EUR 5), cortado EUR 5,3 (Stokholme ši dažniausiai pigesnė nei cappuccino ir siekia iki EUR 4), cinamoninė bandelė EUR 5,7 (Stokholme drįsta imti apie EUR 40).
Nebūčiau tikra, kad šitos kainos bendrai atspindi miesto kainas. Gali būti, kad pataikiau į prabangią kavinę ir kitur kainų vidurkis mažesnis.
Būsiu netyčia aptikusi perlą. Tai yra priežastis, dėl ko patinka tyrinėti aklai – gali apsibrozdinti ir nukristi į duobę, bet gali atrasti tokių stebuklų, kurių norėdamas nesurasi.
„Mendel’s“ save apibūdina kaip parisian pastry shop, made in Oslo. O dieve, ir čia jie nusisvaigę apie savo Paris. Taip, auksinis kepinių standartas, bla bla bla. Nuoboooodu. Bet negaliu bambėti, man viskas tiko. Tikrinu, gal norvegai turi kavinę Paryžiuje? Ne, visgi logotipe įterpti žodį Paryžius yra tik marketinginis triukas, norint pritraukti paryžietiškų kepinių mėgėjus. Nuperku lauktuvių sūnui ir jas supakuoja į nuostabų čežantį popierinį maišelį.
Kavinės steigėjas – Paryžiuje konditeriją studijavęs Londono kepyklose stažavęsis jaunas prancūzaitis Younes El Khomri, kilęs iš Maroko. Mikliai susirandu su juo podkastą – į Oslą atvyko neseniai ir dar nespėjo išmokti norvegų kalbos. Smagu, kad jauni atvykėliai Skandinavijoje kuria savo konditerinius verslus – apie libanietį, sulaukusio milžiniškos sėkmės Stokholme esu rašiusi čia: https://bit.ly/3DRagah
Mano vertinimas. Kas sekate mano apžvalgas, žinote, kad esu pagyrų nepagailėjusi ir keletui Vilniaus kavinių (pavyzdžiui čia https://bit.ly/3SBrf59 arba čia https://bit.ly/4kHejXI, bet tiesa yra tokia, kad tokio lygmens serviso, kavos ir kepinių kombinacijos (visų šių reiškinių viename) Lietuvoje nėra ir nebus. Derindama šią patirtį su man sentimentus keliančiu miestu, kurį galėčiau iš naujo pamilti, gaunu vieną geriausių gyvenime patirčių. Verta atskristi specialiai.
Penki kavos puodeliai iš penkių.
Kelionės užkulisiai autorės Substacke https://substack.com/@vladadapkos
Mendels Karl Johans, Karl Johans gate 8, 0154 Oslo, +4793801072