Žmonės negali patikėti – šie saldumynai pagaminti be kiaušinių, pieno produktų ir cukraus, o skoniu primena „Snickers“, „Twix“, tiramisu

Aly­taus ra­jo­ne, Mi­ros­la­vo se­niū­ni­jo­je, Bur­biš­kių kai­me, gy­ve­nan­ti Ie­va Mar­ci­no­nie­nė į šį kraš­tą ati­te­kė­jo nuo Ma­ri­jam­po­lės. Kaip pa­ti sa­ko, su vy­ru Lu­ku au­gi­na­mos dvi duk­ros – jau penk­ta kar­ta Mar­ci­no­nių so­dy­bo­je Bur­biš­kių kai­me. Čia Ie­va pa­ti su­si­kū­rė ir dar­bą, ne ver­slą, nes taip va­din­ti mo­te­ris ne­no­ri. Prieš dve­jus me­tus pra­dė­jo ga­min­ti ve­ga­niš­kus sal­du­my­nus sa­vo šei­mai, mat ji ne­var­to­ja pie­no pro­duk­tų, o da­bar šiems sal­du­my­nams tu­ri ne­ma­žą pa­klau­są, gal­vo­ja apie jų pre­ky­bą ka­vi­nė­se ir ma­žo­se par­duo­tu­vė­se.

Su­ža­vė­jo de­ser­tai be varš­kės ir ki­tų gy­vu­li­nės kil­mės in­gre­dien­tų

Vil­niaus uni­ver­si­te­te lie­tu­vių kal­bos fi­lo­lo­gi­jos ir suo­mių kal­bos stu­di­jas bai­gu­siai Ie­vai pa­gal spe­cia­ly­bę bent kol kas dar ne­te­ko dirb­ti. Tik pas­ku­ti­niais stu­di­jų me­tais mo­kė­da­ma suo­mių kal­bą pus­me­tį darbavo­si ban­ke, už­si­ė­mė teks­tų ver­ti­mu, pa­va­duo­da­vo ma­mą pa­šte. O nuo Ma­ri­jam­po­lės ki­lu­si ir į mar­čias į Aly­taus ra­jo­ną, Bur­biš­kių kai­mą, prieš de­vy­ne­rius me­tus ati­te­kė­ju­si au­gi­no dvi duk­ras Emi­li­ją ir Ma­ri­ją, ku­rioms da­bar sep­ty­ne­ri ir pen­ke­ri me­tai.

„Aš ir ma­no vy­ras Lu­kas vi­sa­da do­mė­jo­mės ir do­mi­mės svei­ka gy­ven­se­na, ne­var­to­ja­me pie­no produktų, dar di­des­nis do­mė­ji­ma­sis svei­ku gy­ve­ni­mu at­si­ra­do gi­mus vai­kams. Nors ma­no vy­ras ūkininkas, da­bar lai­ko še­šias­de­šimt kar­vių, bet mū­sų šal­dy­tu­ve pie­no pro­duk­tų nė­ra. Tu­ri­me tik di­de­lį pie­no šal­dy­tu­vą, skir­tą lai­ky­ti par­duo­da­mam pie­nui. Mū­sų pir­ma­gi­mė tu­rė­jo aler­gi­jų, jai ne­ga­lė­jo­me paduo­ti bly­nų, pa­ga­min­tų su kiau­ši­niais ir pie­nu. Rei­kė­jo gal­vo­ti, kaip ne tik iš­kep­ti jai tin­ka­mus bly­nus, bet ir pa­ga­min­ti ki­tą mais­tą“, – pri­si­mi­nė Ie­va.

Vie­ną­kart jai te­ko da­ly­vau­ti mo­te­rų sto­vyk­lo­je ir ra­gau­ti de­ser­tus be varš­kės ir ki­tų gy­vu­li­nės kil­mės in­gre­dien­tų. Mo­te­ris iš pra­džių net ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti, kad be šių pro­duk­tų ga­li­ma su­kur­ti to­kį ska­nu­my­ną. Grį­žu­si na­muose pa­ban­dė pa­ti pa­ga­min­ti ve­ga­niš­ką tor­tą duk­ros gim­ta­die­niui ir Ie­vos nuo­sta­bai – pavy­ko. Jis bu­vo tik­rai ska­nus ir grei­tai su­val­gy­tas.

Ka­dan­gi Ie­va ne­ga­lė­jo pa­mirš­ti mo­te­rų sto­vyk­lo­je pa­jaus­to ra­gau­tų de­ser­tų sko­nio, il­gai ne­lau­ku­si vega­niš­kų de­ser­tų ga­my­bos pa­slap­tis iš­si­aiš­ki­no vie­nuo­se mo­ky­muo­se.

„Pa­gal­vo­jau, kad mo­ky­mai bus nau­din­gi dėl sa­vęs ir šei­mos. Juk vi­si mes no­ri­me sal­du­my­nų ir nepagal­vo­ja­me, kad ga­li­ma juos pa­ga­min­ti be kiau­ši­nių, pie­no pro­duk­tų, mil­tų ir be ra­fi­nuo­to cuk­raus“, – sa­kė Bur­biš­kių kai­mo gy­ven­to­ja.

Pir­mais jos pa­ga­min­tais ve­ga­niš­kais sal­du­my­nais mė­ga­vo­si šei­ma. Ta­čiau mo­te­riai, įsi­gi­ju­siai rei­ka­lin­gus trin­tu­vus šiems sal­du­my­nams ga­min­ti, ki­lo no­ras to­kiu bū­du su­si­kur­ti sau dar­bą. Kaip pa­ti sa­ko, ne ver­slą, nes taip va­din­ti ne­no­rin­ti: „Man tas žo­dis tie­siog bau­gus, nes rei­kia per­ei­ti per daug įsi­ti­ki­ni­mų, ka­dan­gi mums su­for­muo­tas įvaiz­dis, kaip tu­ri at­ro­dy­ti ver­slas ir koks bū­na ver­sli­nin­kas. Tad šį žo­dį, tie­są sa­kant, aš pra­ti­nuo­si. Aš dir­bu sau ir tiek, kiek no­riu, ne­siek­da­ma di­de­lių pa­ja­mų. Man dar­bas tu­ri teik­ti ma­lo­nu­mą, tu­ri bū­ti erd­ve to­bu­lė­ti.“

Iš pra­džių ga­mi­no na­mų vir­tu­vė­je ir ne­di­de­liais kie­kiais

Prieš dve­jus me­tus Ie­va ve­ga­niš­kus sal­du­my­nus pra­dė­jo ga­min­ti vy­ro se­ne­lių nuo­sa­vo na­mo vir­tu­vė­je ir ne­di­de­liais kie­kiais. Tam įgi­jo rei­kia­mus lei­di­mus ir in­di­vi­du­a­lios veik­los pa­žy­mą, o ga­mi­niams pa­rin­ko „Sko­nių gi­rai­tės“ pa­va­di­ni­mą, ku­riuos ga­li­ma ras­ti taip be­si­va­di­nan­čio­je „Fa­ce­bo­ok“ pa­sky­ro­je bei in­ter­ne­ti­nė­je sve­tai­nė­je www.sko­niu­gi­rai­te.lt.

„Sa­vo na­mų vir­tu­vė­je įsi­ren­giau šal­dy­mo vit­ri­ną, lau­ke pa­si­sta­čiau pa­vė­si­nę. Šal­dy­mo vit­ri­na ir pa­la­pi­nė bu­vo ta įran­ga, ku­rią įsi­gi­jau tam, kad ga­lė­čiau pre­kiau­ti pir­ma­me fes­ti­va­ly­je. Pri­si­pa­žin­siu, tik­rai bi­jo­jau iš­ei­ti iš kom­for­to zo­nos, kai ve­ga­niš­kus sal­du­my­nus ga­mi­nau tik sa­vo po­rei­kiams. Gal­vo­jau, kad ga­li ne­pa­si­sek­ti, nes vis tiek rei­kė­jo ir in­ves­tuo­ti, ir dirb­ti ne­gai­lint lai­ko. O kas bus, jei ma­no ga­mi­niai ne­su­lauks pa­klau­sos“, – sa­vo pir­mi­nius svars­ty­mus me­na Bur­biš­kių kai­mo gy­ven­to­ja.

Pir­mas jos di­des­nis ve­ga­niš­kų sal­du­my­nų pri­sta­ty­mas ir par­da­vi­mas vy­ko vie­na­me Za­ra­suo­se su­reng­ta­me tri­jų die­nų fes­ti­va­ly­je „Ze­ro Was­te“. Jo me­tu Ie­va par­da­vė vi­sus nu­si­vež­tus ve­ga­niš­kus de­ser­tus, o jų nu­si­ve­žė ne­ma­žai – apie 100. Šis skai­čius gal ir nė­ra la­bai di­de­lis, bet to­kiems de­ser­tams tik­rai ne­ma­žas.

Svar­biau­sia, I.Mar­ci­no­nie­nės tvir­ti­ni­mu, kad vi­si ra­ga­vę de­ser­tus bu­vo nu­ste­bin­ti tiek sko­niu, tiek iš­vaiz­da. Tai dar la­biau ska­ti­no mo­te­rį tęs­ti pra­dė­tą dar­bą, o da­lis pir­kė­jų pas ją grį­žo kaip klien­tai.

Ga­vo eu­ro­pi­nę pa­ra­mą ver­slo pra­džiai

Ie­va nu­spren­dė teik­ti pa­raiš­ką gau­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos fon­dų pa­ra­mą ver­slo pra­džiai. Ir jai pa­si­se­kė. Ga­vu­si pa­ra­mą įsi­ren­gė at­ski­rą vir­tu­vę ve­ga­niš­kiems sal­du­my­nams ga­min­ti, įsi­gi­jo rei­ka­lin­gą įran­gą, au­to­mo­bi­lį.

„No­rė­da­ma plės­ti ga­my­bą ar­ba tu­rė­jau gau­ti eu­ro­pi­nę pa­ra­mą, ar­ba su­ma­ny­mo apie plėt­rą at­si­sa­ky­ti“, – tei­gė Ie­va.

Šį pa­va­sa­rį ji ta­po ben­dra­dar­bys­tės cen­tro Aly­tu­je „Spie­čius“ na­re, kur ver­slus įkū­rę žmo­nės, da­ly­vau­da­mi įvai­rio­se mo­ky­mų pro­gra­mo­se, gau­na ne­ma­žai nau­din­gų ži­nių ir mo­ty­va­ci­jos sie­kiant sa­vo tiks­lų.

Pa­sak mo­ters, ji šiuo me­tu da­ly­vau­ja aš­tuo­nių mė­ne­sių men­to­rys­tės pro­gra­mo­je, ku­ri iš tie­sų pa­de­da iš­ei­ti iš šio­kio to­kio są­stin­gio, įkve­pia ti­kė­ji­mo pa­siek­ti nu­si­ma­ty­tus tiks­lus.

Po­pu­lia­riau­si – še­šių sko­nių de­ser­tai

Šian­dien I.Mar­ci­no­nie­nės „Sko­nių gi­rai­tė­je“ po­pu­lia­riau­si še­šių sko­nių de­ser­tai. Tai na­mi­niai le­gen­di­niai „Snic­kers“ su že­mės rie­šu­tais ir da­tu­lių ka­ra­me­le, bal­to ana­kar­džių kre­mo de­ser­tai su avie­tė­mis, su juo­dai­siais ser­ben­tais, su juo­dai­siais ser­ben­tais ir ka­ka­va, su braš­kė­mis ir mat­cha ar­ba­ta, ti­ra­mi­so sko­nio, taip pat avie­čių ir ko­ko­so de­ser­tai be rie­šu­tų.

Ne­ma­žai už­sa­ky­mų su­lau­kia­ma ir dvie­jų rū­šių ba­to­nė­liams, iš ku­rių vie­ni, sa­vo sko­niu pri­me­nan­tys ži­no­mus ir dau­ge­lio pa­mėg­tus „Twix“, ga­mi­na­mi iš ko­ko­so mil­tų, mig­do­lų rie­šu­tų ka­ra­me­lės bei na­mi­nio šo­ko­la­do.

Pa­na­šių sko­nių kaip de­ser­tus Ie­va ga­mi­na ir ve­ga­niš­kus tor­tus. Ta­čiau, mo­ters pa­ste­bė­ji­mu, de­ser­tai yra po­pu­lia­res­ni nei tor­tai.

I.Mar­ci­no­nie­nės tei­gi­mu, ji ve­ga­niš­kiems de­ser­tams gau­na ir in­di­vi­du­a­lių už­sa­ky­mų, pa­vyz­džiui, pa­ga­min­ti be rie­šu­tų ar kaž­ko­kių sėk­lų, be vie­nos ar ki­tos rū­šies rie­šu­tų, ar ki­tų įpras­tai į su­dė­tį pa­ten­kan­čių in­gre­dien­tų.

Ko­dėl jos ve­ga­niš­ki sal­du­my­nai tu­ri pa­klau­są? Mo­te­ris įsi­ti­ki­nu­si, kad juos per­ka ne tik au­ga­li­nį mais­tą var­to­jan­tys žmo­nės, bet ir ieš­kan­tie­ji al­ter­na­ty­vų įpras­ti­niams sal­du­my­nams: „Sa­vo pro­duk­tais man ten­ka pre­kiau­ti ne tik Aly­tu­je, bet ir Vil­niu­je, Kau­ne, Drus­ki­nin­kuo­se vyks­tan­čio­se šven­tė­se. Žmo­nės tik­rai jais do­mi­si ir per­ka. Gal ir pa­si­gir­siu, bet Aly­taus kraš­te ve­ga­niš­kų sal­du­my­nų dau­giau nie­kas ne­ga­mi­na. Gal­būt pa­klau­sūs ir dėl to, nes nuo­lat skel­biu, kad be­veik kiek­vie­nas no­rin­tis ga­li jų už­si­sa­ky­ti.“

Nori ben­dra­dar­biau­ti su ka­vi­nė­mis ir ma­žo­mis par­duo­tu­vė­mis

Anot Ie­vos, de­ser­tus ir tor­tus ji siun­čian­ti per au­to­bu­sų siun­tų sky­rių. Taip jie yra nu­ke­lia­vę ne tik į Vil­nių ar Kau­ną, bet ir to­li­mes­nius Lie­tu­vos mies­tus – Pa­lan­gą, Klai­pė­dą, Šiau­lius, Pa­ne­vė­žį, Plun­gę, Ma­žei­kius.

Da­bar I.Mar­ci­no­nie­nės pla­nuo­se – ben­dra­dar­biau­ti su ka­vi­nė­mis ir ma­žo­mis par­duo­tu­vė­mis, ku­rios ga­lė­tų par­duo­ti jos ve­ga­niš­kus sal­du­my­nus.

Vie­na ka­vi­nė Tra­kuo­se jau lau­kia Ie­vos ga­mi­nių ir šią va­sa­rą tu­rė­tų pra­dė­ti jais pre­kiau­ti. Rei­kia tik pa­ga­min­ti eti­ke­tes, ku­rio­se bū­tų nu­ro­dy­ta ve­ga­niš­kų sal­du­my­nų su­dė­tis.

Mo­ters ma­ny­mu, ki­tas jos vie­to­je gal­būt jau bū­tų iš­plė­to­jęs šių pro­duk­tų ver­slą, bet jai tai nė­ra ak­tu­a­liau­sia: „Man pa­tin­ka kur­ti šiuos ni­ši­nius, iš­skir­ti­nius pro­duk­tus, o jei dar ga­li kaž­kiek už­si­dirb­ti, tai jau la­bai ge­rai. Čia jau toks dar­bas – kiek įdė­si, tiek tu­rė­si. Aš tik­rai džiau­giuo­si, kad žmo­nėms pa­tin­ka ma­no pa­ga­min­ti sal­du­my­nai. Tik­rai jau­čiuo­si sa­vo dar­bu at­ra­du­si sa­ve, nors jis ne­ga­li pa­keis­ti nei šei­mos, nei vai­kų, kas man yra svar­biau­sia gy­ve­ni­me.“