Paprastai tai – nesąmonė. Mane aptarnauja, kaip visus. Neša maistą, kaip visiems. Tačiau būna išimčių. Šį kartą gavome aptarnavimą smarkiai geresnį, negu vidutinis: ta prasme, mus pasodino prie stalo, priėmė užsakymą ir gavome maisto ir net kai kurių gėrimų (kitus atsinešėme nuo baro patys, nes nusibodo laukti). Kitiems lankytojams pasisekė žymiai mažiau.
Tai bus tragedijos aprašymas. Tokio apsileidimo ir paniekos lankytojams, nevalyvumo ir negalvojimo vienoje vietoje dar neteko matyti. Esame valgę neskaniau, bet didesnės nesąmonės nematėme niekada. Esu sutikęs, beje, šitoje pačioje Palangoje, labiau netikusių padavėjų, bet tokio piktybinio elgesio dar sutikti neteko. Visa, kas blogai su lietuvišku restoranų verslu, tilpo į tą vieną vakarą Palangoje, M.Valančiaus gatvėje, viešbutyje, įsikūrusiame netoli garsiųjų gintaro prekiautojų prie J.Basanavičiaus ir Vytauto gatvių sandūros. Tiesą sakant, gal geriau būtume užkrimtę saują gintarų ir užsigėrę jūros vandeniu.
Staliuką buvome užsisakę lygiai šeštai, ir be trijų minučių šešios restorane vis dar tamsu, paskui per stiklą pasimato blaškymasis ir šviesų degiojimas. Ant durų lipdukas: „30 geriausių restoranų Lietuvoje“. Vakaro pabaigoje norėjau jiems pasisiūlyti atnešti kempinę ir šilto vandens ir padėti nukrapštyti tą lipduką, nes gėda prieš žmones, bet nebebuvo laiko: dėjom į kojas, atsisakę nemokamo deserto. Nuėjom desertų į prekybcentrį, kad tik kiek nors sušvelnintume skausmą. Šokoladukų.
Manot, jei staliukas penkiems žmonėms užsakytas šeštai valandai, galite tikėtis jį rasti šeštą valandą padengtą? Ne, padavėjos tada tik pradeda chaotiškai sustūminėti staliukus. Ir vis tiek ne visiems viskas padėta. Kitame gyvenime būtume galėję pasiimti, pavyzdžiui, trūkstamų servetėlių nuo gretimų staliukų, bet gretimi staliukai visai nepadengti. Hm, keista: juk lankytojams (kitiems) sako, kad viskas užsakyta, vietų nebėra. Paskui pasirodo, kad meluoja: vietų yra, tiesiog padavėjos nespėja nieko aptarnauti. Tai ne restoranas, tai restorano vaiduoklis.
Galima pagirti, kad nepamiršo pastatyti ant mūsų stalo stiklines vandeniui. Bent jau pamatėme, kaip jos atrodo, nes vandens niekas nei pasiūlė, nei įpylė per visą vakarą. Išgaravo iš galvos. O gal niekad nebuvo prigaravę.
Mes sėdime strategiškoje vietoje, arti prie virtuvės, ir matome viską. Matome, kaip žmonės ateina ir stovi dešimt minučių, ir niekam nerūpi juos pasodinti (beveik pats norėjau nueiti prie jų ir patarti eiti geriau kur birs kitur). Kai pasodina, kas iš to? Pora netoliese 40 minučių laukė, kol kas nors ateis priimti užsakymo. Į gal 50 minučių.
Ant baro rikiuojasi išpilstyti gėrimai, kurie laukia: kol alus ir šampanas išsigaruos, kol kava atauš. Klientai gaus tik netinkamus. Jei gaus apskritai. Baigiasi kantrybė, nueiname savo alaus atsinešti patys. Nei „atsiprašau“, nei ką: gerai, kad patys susidabojot gėrimus atsiimti. Galėsit paskui po savęs dar ir indus susiplauti, mes nespėjam.
Du iš trijų užsisakiusiųjų mūsų kompanijoje gauna makaronus, kurie yra jau ataušę. Paskui suprantame, kodėl: greta yra išleidimo staliukas, ant kurio atnešami iš virtuvės patiekalai, ir paliekami aušti neribotam laikui. Tokios inovacijos nebuvau matęs, todėl padariau kelias to staliuko nuotraukas su besivoliojančiais patiekalais. Makaronus paprašom pakeisti, pasako taip, žinoma, ir palieka mums ataušusius dar penkiolikai minučių – gal norėsim į juos pasižiūrėti ilgėliau. Pačiupinėju lėkštę – visiškai šalta.
Kai karštą patiekalą nudrebi ant šaltos lėkštės, keramika išsiurbia šilumą per keliolika sekundžių. Jei dar palaikai ant aušinimo staliuko, patiekalas lieka šaltas, kaip mano širdis. Karštus pakaitinius makaronus (vis dar dvejus iš trijų užsakytų) atneša susiplūkęs šefas iš virtuvės, ir man jo nuoširdžiai gaila. Jis stengiasi, o salėje daroma viskas, kad tik klientui būtų blogiau.
Paskui ir aš gaunu savo porciją, ir tai yra neblogi makaronai, bet visame chaose valgyti noro nebėra, juo labiau kad staliukas iš kitos pusės tebelaukia meniu, prie kito staliuko jau garsiai skundžiamasi, kada gi pagaliau kažkas įvyks, ateinantiems naujiems lankytojams meluojama, kad vietų nebėra ir viskas užsakyta, o ant to makabriško aušinimo stalelio genda jau kiti patiekalai. Padavėja prieina, pasukioja vieną iš tų lėkščių, numeta ją gulėti ir eina pasišnekėti su kita padavėja. Nežinau, ką šneka. Nenoriu išgirsti. Kartais geriau nežinoti.
Kai kitas žmogus iš virtuvės atneša patiekalus, kurie atrodo, kaip mūsiškiai, ir taikosi juos palikti ant aušinimo staliuko, mes jau šaukiam, kad gal duokit čia, o tai vėl bus šalti. Jis sutinka, tačiau per vėlu: skumbrė (15,30 EUR) jau vos drungna. Gal ji ir būtų nebloga, jei pavyktų jos neatvėsinti prieš paduodant. Prie gretimo staliuko žmonės tebelaukia, kol jiems atneš meniu. Ant baro ilsisi išpilstyti gėrimai.
Tada ateina padavėja ir mums praneša, kad žinokit, alaus pilstomo nebėra (mes turėjome įžūlumo po antrą užsisakyti). Pamainos pradžioje po dviejų su puse bokalų baigėsi alus – kiek jo buvo statinėje? Turi butelinio, kurį atneša po nemenkos pauzės ir pila iš viršaus, keldama putas, lyg karštą aromatinę vonią ruoštų. Norėjau parodyti padavėjai, kaip pilamas alus, bet to nedarau. Kam perkrauti jos protą – jai ir taip nelengva.
Užtat nugali smalsumas ir paklausiu, kodėl jie aušina patiekalus iki nevalgomos temperatūros, prieš atnešdami. Padavėja sužybsi akimis ir nieko nesako. Matyt, firmos paslaptis. Prie gretimo staliuko lankytojai tebelaukia meniu.
Pabaigoje mums siūlo paragauti jų desertų, sako, pavaišinsim. Tuos desertus mums jau anksčiau rodė, nešdami kuriems, sakė, gal paskui norėsit? Tada galvojom, dar nežinom, gal geriau atneškit, ką mes jau užsisakę?
Ar taip jau viskas blogai? Ne, pavyzdžiui, buvo nebloga moliūgų sriuba (5,95 EUR). Karšta ir žiemiškai saldi ir jauki. Aštuonkojis (18,70 EUR) buvo tarp gero ir guminio, nesugadintas, bet ir ne toks, kad vėl užsisakytume. Jautienos kapotinis (9,35 EUR) plaukiojo padaže, per kurį nieko nesijautė. Pati jautiena buvo nebloga. Esu tikras, visos šios detalės bus įdomios žmonėms prie gretimo staliuko, kurie tebelaukė, kol jiems atneš meniu ir priims užsakymą.
Sumokėjome penkiese 128,80 EUR, po 15% nuolaidos, apie kurią neklauskit, nes nežinau, nei iš kur ji atsirado, nei kodėl. Palikome arbatpinigių, apie kuriuos irgi neklauskit, nes nežinom, kodėl jų palikom – gal iš gailesčio.
Tai buvo mūsų blogiausia patirtis restorane šiemet, o gal ir per pastaruosius kelerius metus. Taip administruojamas restoranas su tokia betvarke ir dar aušinimo staliuku ir kosmonautėmis padavėjomis neturėtų veikti apskritai. Jo duris kas nors turėtų užkalti lentomis, kartu su tuo lipduku apie tai, esą tai vienas iš 30 geriausių restoranų Lietuvoje. Paskui jiems reikėtų kunigo, kad iš tų patalpų išvarytų šėtoną. Ir, galiausiai, tada jau kas nors galėtų atnešti meniu tiems žmonėms prie gretimo staliuko.
Viena žąsis iš penkių.
Onorė, M.Valančiaus g. 1, Palanga. Tel. +370 618 07658. Facebook profilis: https://www.facebook.com/restoranas.onore/
Trečiadieniais ir ketvirtadieniais – nuo 18:00 iki 22:00, penktadieniais nuo 18:00 iki 23:00, šeštadieniais nuo vidurdienio iki 23:00, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 21:00