Lietuvos žmonės mėgsta kebabus, nors nedrįsta prisipažinti to viešai, ir juokiasi iš manęs, kad aš vaikštau po kebabines, o paskui patyliukais nubėga ir skanauja šią naująją Lietuvos klasiką.
Kebabai yra mūsų naujieji, XXI amžiaus cepelinai, tai Naujųjų Amžių bulvių kugelis, tai interneto eros šaltibarščiai. Jie yra mūsų nacionalinis maistas, juos valgo visi, nuo politikų iki policininkų, nuo poetų iki neurochirurgų. Kebabai yra naujoji mūsų tapatybės žymė, kaip gintaras, linas, Kryžių kalnas. Nuo kebabų mūsų nesuturės nei socialinė padėtis, nei pajamų lygis. Nesvarbu, kad aš kartais galiu išleisti trisdešimt eurų reto mineralinio vandens litrui (tokio vandens, kurį mėnesienoje iš šventų šaltinių semia akli Andų kalnų pigmėjai Pietų Amerikoje, ir kuris atvežamas į Lietuvą tyrų vaidilučių, pasikinkiusių gulbes, išpilstytas į krištolo butelius) – net ir aš kartais skanauju kebabą už tris eurus.
„Ten viskas gyva, viskas rėkia kapais, muziejais, žaizdomis – imu į ranką aš kebabą ir taip kalbuosi su jumis.“ Taip galėjo kalbėti poetas Justinas Marcinkevičius, bet nekalbėjo, nes kai jis rašė „Dainuoju Lietuvą“, kebabų mūsų šalyje dar nebuvo. Buvo rusų okupantų ir jų proteguojamų gruzinų atnešti šašlykai, arba „šašlai“, kaip juos vadina tie, kas mėgsta trumpinti kalbą. Juos pačius reikėtų patrumpinti, įdomu, ką jie sakytų tada?
Šį kartą ragaujame kiek kitokius kebabus, nei daugelis yra įpratę valgyti tuose kioskuose, kur jie pateikiami su mažai mėsos ir labai daug kopūstų, kaip ožiukams, ir varvantys, ir bėgantys skystu majoneziniu padažu. Varvėti (sūriu jūros vandeniu arba gėla baseino gaiva) gali tik ką iš vandens išlipę asmenys, ir tai yra gerai tik karštą vasarą, ir jei asmuo gerai atrodo. Visas kitas varvėjimas yra nepageidautinas. Varvantys kebabai yra nusikaltimai kulinarijai. Sakote, nenorite, kad būtų sausa? Sakote, majonezinis padažas jums labai patinka? Nusipirkite butelį vandens ir užsipilkite ant galvos, bus jums šlapia.
Kauno prekybos miestelyje „Urmas“ (čia tas, kur prie pastato su tūkstančio litų banknoto atvaizdu), viename iš vagonų (čia vagonai yra dekoratyvinė apipavidalinimo dalis, nebijokite, čia ne toks vagonas, kaip kokia nors skardinė bakūžė, kurioje persirenginėja statybininkai, nors ir jiems juk kažkur reikia persirengti) įsikūręs restoranėlis „Kebab Republic“, kurį žino visi aplinkiniai, o aš tik dabar pamačiau. Prie pavadinimo parašyta „The real taste of India...“ (tikrasis Indijos skonis), ir dar su tuo daugtaškiu. Įsivaizduojate, daugtaškis pavadinime. Aš pats savo tekstuose nevartoju nei daugtaškių, nei šauktukų (nuotaiką rašytojas turi mokėti perteikti kitomis raiškos priemonėmis), bet čia tas daugtaškis yra ženklas, kad šita kebabinė kažką daro kitaip.
Tikrai kitaip. Vos įėjus, per šnerves žiebia indiškų prieskonių kvapas. Kas čia praleidžia kelias minutes, grįžęs į savo biurą ar parduotuvę ar kitokią darbo dieną būna prakvipęs Indija, kaip būna visiems, kas pasėdi Anglijoje autentiškame indų restorane. Švarką paskui reikia vėdinti, jei nenori, kad visi žinotų, kad buvai indų restorane. Bet kodėl kas nors norėtų tatai slėpti?
Indiški padažai (nesvarbu, ar prie kebabų, ar prie jūros gėrybių, ar prie daržovių patiekiami) kvepia taip stipriai todėl, kad tikri indai (o čia dirba tikras indas), gamindami padažus, prieskonius beria ne žiupsniais, kaip mes, lietuviai, o saujomis. Kas pirmą kartą pamato indą, gaminantį valgyti, nori jam šūktelėti: „Ką tu darai? Kas tai galės valgyti?“. Bet paskui supranti, kad tiesiog ten gaminama kitaip, ir prieskoniai jiems yra kaip alus lietuviui: per daug nebūna.
Valgiaraštis yra labai paprastas. Vištienos gabalėliai ant lėkštės arba susukti į lavašą, su daržovėmis, ir (arba) su gruzdintomis bulvytėmis, ir su įvairaus stiprumo indiškais padažais, nuo švelnaus iki pragariško, ir sukalibruoti jums padės šeimininkė, kuri priims jūsų užsakymą. Netiesa, kad lietuviai mėgsta egzotinį maistą valgyti pataisytą tik švelniai ir nepakenčia aitrumo – pasirodo, yra visokių, ir yra prašančių ne stipriausio pietų Indijos skonio (kur čili pipirų dedama daugiausia), o dar stipresnio, išmušančio kamščius, kad nieko daugiau nebūtų suprantama ir apčiuopiama, tik deginantis aitrumas, kuris yra kaip karštas oras, užpildantis jūsų burną ir gerklę, ir nuo kurio padeda tik jogurto gėrimas (šalti gazuoti gėrimai nepadės aitrumo nuplauti, tik dar giliau akimirkai įkals karščio pojūtį).
Mes pasirinkome skirtingų, bet protingų aitrumų kebabus, vieną lėkštėje, kitą suvyniotą, ir atsisėdome laukti. Kebabai buvo atnešti kukliai supakuoti, su užrašais, skelbiančiais pasirinktus padažus.
Abu kebabai buvo sprogstantys skoniu. Čia ne blanki imitacija ir ne kopūstai su skystu majoneziniu padažu. Tai autentiškas indiško skonio stiprumas. Ar man priminė Delį ir Mumbajų? Taip, priminė, tik ten aš nevalgyčiau maisto, kuris yra gaminamas taip arti prie gatvės, o čia viskas yra preciziškai, gal net pabrėžtinai higieniška.
Dviese sumokėjome €9,58. Taip, mažiau nei dešimt eurų.
Ką manau? Manau, kad iš Kauno nesitikėjau autentiško Indijos skonio ir kvapo, ir neatskiesto intensyvumo. Manau, kad „Urme“ dirbantiems ir šiaip ten besilankantiems turbūt pasisekė, nes dabar, rašydamas apžvalgą, užsimaniau to kebabo. Pagaliau, „Kebab Republic“ turi ir edukacinę reikšmę: moko lietuvius, kad kebabai būna įvairūs, ir nebūtinai visi yra tokie, kaip kokiame kioskelyje ant gatvės (nors Garliavos patirtis mane moko, kad ir kioskelyje ant gatvės kebabai gali būti puikūs).
Keturios žąsys iš penkių.
Kebab Republic, Prekybos miestelis „Urmas“, Pramonės g. 16, Kaunas (Vagonas Nr 12).
Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 09:00 iki 18:00, šeštadieniais nuo 09:00 iki 17:00, sekmadieniais nuo 09:00 iki 15:00.