Paskui „Lietuvos“ kiną uždarė ir dėl jo verkė ištisa karta kultūrininkų megztais sijonais ir gintaro segėmis. Jie tampė plėtotojus po teismus ir kniaukė apie „viešąjį interesą“, nes jiems, supranti, reikia būtinai miesto centre kino, kur rodytų jų europinį arthauzą, kur ispanų bedarbis mylisi su savo mama, o paskui išeina, ir niekas nežino, kur, ir jo mama taip ir negali suprasti, ko labiau pasiilgo, sūnaus ar meilužio. Kadangi tokius filmus žiūri paprastai trys žmonės, tai pastatui geros ateities nebuvo.
Paskui jį norėjo griauti, bet nenugriovė, tik apipaišė šlykščiais grafičiais. Ir dabar, pagaliau, vis dėlto nugriovė, ir nuo šito diena prašviesėjo. Man taip gera buvo pamatyti griuvėsius. Kitą kartą džiaugsiuos panašiai, kai kas nors subalados paminklą Salomėjai Nėriai ir mano gimnaziją pavadins Lady Gagos vardu, kuris tiktų žymiai labiau. Lady Gaga bent jau mano šalies komunistams nepardavinėjo.
Tai štai, ten ant kampo, Pylimo gatvėje, anksčiau buvo tokia nevykusi picerija, kurios net vardo nenoriu minėti, kad straipsnis neužsiterštų. O paskui ją uždarė ir ten trys bendražygiai ir draugai – šefas Egidijus Lapinskas ir du someljė, Arminas Darasevičius ir Narimantas Miežys, atidarė vyno barą (Narimantas dėl to projekto net paliko pareigas „Kempinski“ viešbučio restorane), ir nors aš juos seniai pažįstu, pripažinsiu, aš nedėjau itin didelių vilčių. Pasakysiu, kodėl.
Gal todėl, kad jie tikrai kuklinosi ir tikrai žadėjo labai nedaug: tik vyninę (žodis, Lietuvoje gavęs blogą vardą jau prieš daug metų), kur bus šiokio tokio maisto. Garbės žodis, jei nežinočiau, kad šią vietą kuria profesionalai, tikrai mane būtų sunku ten privilioti. Aš per daug matęs blogų vyninių Lietuvoje ir ypač Vilniuje, kai žmonės čia pradėjo apsimetinėti kultūringais, nebegerti alaus ir degtinės ir vaizduoti vyno išmanymą.
Kokį ten išmanymą. Tradicinė lietuviška vyninė buvo eilinė girdykla, kur priveždavo sunkvežimiais birzgalo iš Ispanijos ir Italijos, pasakodavo istorijas, kad čia „tiesiai iš gamintojo“ (aišku, kad tiesiai, negi veši kreivai), dar pripindavo kokią nors legendą apie seną, tradicinį, nuostabių tradicijų ūkį (kai tikrovėje maišytą birzgalą gamindavo dideli fabrikai, ne mažesni už Akmenės „Cementą“, ir gaminantys maždaug tokio pat skonio produkciją, kaip Akmenės cementas), ir ten kėdes trinantys studentai bei kiti biudžetiniai elementai įsivaizduodavo, kad prisijungia prie vyno kultūros ir net tampa šiokiais tokiais vyno kolekcininkais ir žinovais (ypač kai butelis už penkis eurus); o kitiems išvežiodavo specialias kolekcijas į darbovietes ir organizuodavo „degustacijas“, kur blogus kostiumus apsivilkę pardavėjai pardavinėdavo vynus (irgi „tiesiai iš gamintojo“) pavėpusiems snobeliams, kad šie paskui galėtų draugams sodybose pasakoti, kad buvo degustacijoje ir nusipirko šio tikrai fantastiško vyno tiesiai iš gamintojo.
Vyninė, kaip institucija, buvo vieta žmonėms, kurie šiaip jau vyno nemėgo ir geriau mauktų alų, bet turėjo apsimesti, kad jiems visai patinka vynas, nes juk ne kokie laukiniai. Vyninė Lietuvoje buvo liūdna ir nyki vieta. Beveik bet kuri vyninė.
Tai toks yra Lietuvoje bendras vyno vartojimo fonas, ir jeigu jūs manote, kad dabar Lietuvą tvarkanti valstiečių valdžia gali sugadinti reikalus, tai jūs neklystate: kai valdžia pradeda persekioti alkoholį, kokybiškas nukenčia pirmiausiai, o ilgiausiai išlieka patys baisiausi birzgalai. Visokie vynai, pavadinti klumpėmis, Nemuno krantu ir Monikutės naktimis, čia bus ir tada, kai nugrius Gedimino pilis ir smėlis užpustys Kauno pilies griuvėsius. Galioja tas pats gamtos dėsnis: po atominio bombardavimo lieka žiurkės, tarakonai ir dar tas rūsio gyventojas, kuris maitinosi radioaktyviomis atliekomis ir todėl įgavo imunitetą spinduliavimui, ir dabar jis vaikšto po kiemą po bombardavimo, kalbėdamasis su savimi, kaip darė visada.
Pamatysite, ta degtinė jogurto indeliuose ir kaukolinis dar mus visus pergyvens. Degtinę jogurto indeliuose dalins bažnyčiose per komuniją. O kai ir tuos išnaikins, mes visą laiką turėsime stabdžių skystį ir langų valymo tirpalus.
Vyno baras (aš sakyčiau, restoranas) „Somm“, nepaisant jų kuklinimosi, jaukus ir paprasto interjero, pasirodo, siūlo nemažą valgiaraštį, ir kai pradeda nešti skanėstus (pavyzdžiui, skumbrės sashimi, tai yra, iš esmės, žalią skumbrę, €7), ar suprantu, kad čia ne šiaip užkandukai prie vyno. Čia nerasite „rinkinuko“, kuriame būna sūris iš „Norfos“, kumpis iš „Maximos“, alyvuogės iš „Rimi“, ir viskas gerokai pabuvę ir matę geresnius laikus, ir dar komplekte kokie nors dantų krapštukai, nes kaip gi be jų. Dantų krapštukas yra raktas į kokybišką rinkinuką.
Aš galėčiau girti viską, ką mums pateikė „Somm“, bet paminėsiu šį kartą krevetes (€8) ir kukulius, pagamintus iš antienos ir jautienos ir pagardintus pekorino sūriu (€7,50). Šitie atrodė tokie paprasti ant keptuvėlės, bet tai buvo palaima. Ir dar sraigės (€9) – žinau, skamba pretenzingai, bet apsiraminkite, praėjo tie laikai, kai sraigės buvo kažkoks egzotinis patiekalas.
Įdomu, kad desertui kepti aliejuje ispanų žagarėliai, churros (€6) su šokolado ir vanilės padažais buvo geresni, nei Ispanijoje: taip, Zaragozoje mes esame buvę nuvesti į garsią čiurinę, kur tuos čurus kepa ir valgo, ir ten buvo skanu, bet Lapinskas iškepa skaniau.
Aš žinau, kad daugelis žmonių, atėję į rekomenduojamus restoranus, kartais pasiklausia, ką valgė Užkalnis, ir paprašo to paties (na, čia ne pats sugalvojau, čia man tikrai taip sakė). Tai jeigu eisite į „Somm“, ir norite beždžioniauti, turite du būdus: pirmasis – paklauskite, ką valgė Užkalnis, ir šefas jums atneš visko to paties. Antrasis yra geresnis, padarykite, kaip dariau aš pats. Egidijui Lapinskui sakiau – nešk viską savo nuožiūra, o mes valgysime, ir paskui aš sumokėsiu sąskaitą. Jis yra vienas tų virtuvės šeimininkų, kuriais pasitikėti ne tik saugu, bet ir malonu. Kad someljė jums rekomenduos tinkamą vyną (pagal jūsų galimybes, nėra jokios gėdos paprašyti paprastesnio arba paklausti, kiek kainuoja) tai čia net ir kalbėti nereikia: Narimantas ir Arminas yra tarp geriausių pasaulyje, tai tiesiog klausykitės ištempę ausis ir džiaukitės, kaip dariau ir aš.
Dviese už fantastišką vakarienę sumokėjome €122, ir dar arbatpinigius, ir išėjome laimingi, stačiai švytėdami. Ne kasdienis malonumas, bet, o Dieve, aš tikrai eisiu dar, ir ne tik todėl, kad man patinka žiūrėti į nugriautą „Lietuvos“ kino teatrą. Penkios žąsys iš penkių.
„Somm“, Pylimo g. 21, Vilnius. Tel. +370 684 64622, tinklalapis, „Facebook“ profilis.
Nuo pirmadienio iki trečiadienio – nuo 11:30 iki vidurnakčio, nuo ketvirtadienio iki šeštadienio – nuo 11:30 iki 01:00, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 18:00.