Bet japonų maistas, greta italų, yra turbūt vienintelis, kurį galiu valgyti nuolatos, ir man nenusibosta. Kažkada grįžau po dviejų savaičių kelionės po Japoniją, kur kasdien valgiau japonų maistą, ir vienintelis dalykas, kurio norėjau pirmąjį vakarą, sugrįžęs į Angliją, buvo japonų maistas. Japonija yra pasaulio kulinarijos sostinė. Daugiausia „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintų restoranų yra Tokijuje. Niekas daugiau neišmano apie maistą, nei japonai, nepaisant to, kad ta tauta kažkada nieko taip neignoravo, kaip maisto: garinti ryžiai ir kelios varguolių krevetės. Arba morkos griežinėlis. Ir žalia arbata. Taip buvo iš vargo, nes Japonija ne visada buvo pertekus milijardais ir trilijonais, kaip dabar. Tai buvo šalis, kur daug kalnų, mažai derlingos žemės ir minimali maisto įvairovė.
Tai, kad Vilniuje (ir dar ne bet kur – Vokiečių gatvėje, kuri tikrai nėra sostinės kulinarinės prabangos centras) atsidarė greito japonų maisto restoranas, ir dar ne sušių, man buvo kaip neslepiamas kvietimas apsilankyti. „Gyoza“ turi specializaciją, japonų keptus koldūnus, gyoza, kurie būna su įvairiais įdarais, ir jie yra tradicinis japonų biuro kareivių užkandis vakare, kai dienos darbai baigti, ir kai galima susėsti su kolegomis prie alaus. Tada japonai dar užkandžiauja ir vištienos iešmeliais, varvančiais saldžiu padažu, yakitori.
„Gyoza“ yra mažytis restoranas su atvira virtuve ir nedideliu valgiaraščiu. Puiku, jaučiuosi kaip Osakoje. Gyoza porcija kainuoja nuo €3,90 (su daržovėmis) iki €6,20 (su krevetėmis). Dar yra su kiauliena ir antiena. Užsisakome visų po porciją, nors žinome, kad tiek suvalgyti negalėsime, bet paragauti reikia.
Gyoza man labiausiai patiko su antiena, o mano draugei – su krevetėmis. Tešla plona, kaip ir turi būti. Šiek tiek per daug riebalų nuo gruzdinimo – reikia drąsiau naudoti popierinį rankšluostį tiems riebalams sugerti. Taip daro visi šefai. O šiaip man patiko švelnumas ir subtilumas. Ne, tai ne kepti pigūs koldūnai iš tinklinės picerijos. Patikėkite, aš šį tą išmanau apie koldūnus.
Miso sriuba (€2,20) buvo puiki, bet ją apskritai retai kas sugadina. Wakame (jūržolių salotos) irgi buvo gaivios ir traškios, bet jas dažniausiai restoranai perka konservuotas ir tiesiog padeda ant lėkštės. Nei gerai, nei blogai. Nenuvylė.
Sake don (ryžiai su lašiša ant viršaus, dubenėlyje), €7,50, japonų proletarų maistas, buvo paprasti ir autentiški. Taip, galėjau užsimerkti ir įsivaizduoti, kad esu kokiame bevardžiame japonų restoranėlyje kur nors provincijos geležinkelio stotyje. Tai nėra pažeminintys žodžiai. Pasiekti autentišką Japonijos pojūtį Vilniuje – nemažas žygdarbis.
Karaage (gruzdinti tešloje vištienos gabaliukai), €3,50, man patiko mažiau. Per dideli vištienos gabalai, nėra smagu ar patogu valgyti.
Bendras įspūdis – puikus. Jaunimas stengiasi, ir, sakyčiau, pataiko maždaug aštuonis ar devynis kartus iš dešimties, ir kai jau pataiko, tai labai tiksliai. Paprastumas – ne yda, paprastumą pasiekti nelengva, ir jie žino, ką daro. Ar grįšiu? Būtinai.
Keturios žąsys iš penkių, dideli pagyrimai ir gero vėjo. Tokių restoranų Vilniui labai reikia. Šaunuoliai.
Gyoza, Vokiečių g. 14, Vilnius. Tel. +370 688 89997.
Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11:00 iki 22:00. Penktadieniais – nuo 11:00 iki 23:00. Šeštadieniais – nuo vidurdienio iki 23:00. Sekmadieniais – nuo vidurdienio iki 22:00.