Desertų gamintoja džiaugiasi, kad Kaune jiems – puiki niša: kada nors tai taps šeimos verslu

Justina Selvanienė, socialiniame tinkle Instagram labiau žinoma kaip „Fifi desertai“, gamina prancūziškus desertus. Kelią į konditeriją paskatino grįžimas iš emigracijos. Žmonės stebisi, kaip Justinai pavyksta pagaminti tobulos formos makarunsus ir asimetriškų linijų tortus. Pašnekovė dalijasi, kad patirties neturėjo ir visko išmoko tobulindamasi: „Esu išmetusi begales kremų, biskvitų, kitų nepavykusių eksperimentų, bet niekada nepasidaviau, bandžiau tol kol man pavyko.“

— Ar nuo mažens mėgote gaminti maistą?

— Negalėčiau įvardinti, kad nuo vaikystės mane traukė maisto gamyba, o ypač desertai. Studijuodama Vilniuje pradėjau daugiau domėtis maisto gamyba, ieškoti lengvai pagaminamų receptų, pradėjo dominti įvairios kulinarinės laidos, kurias dar ir dabar galėčiau žiūrėti be perstojo. Tuomet pradėjau pirkti įvairius maisto gaminimo žurnalus, knygas. Artimieji, pastebėję mano naują pomėgį, pradėjo man taip pat dovanoti kulinarines ir konditerines knygas. Atsimenu: kai studijų metais savaitgaliais grįždavau pas tėvus namo, visada stengdavausi pagaminti kažką skanaus ir palepinti savo šeimyną. Taip pamažu mano gyvenime atsirado aistra maisto gamybai.

— Kaip jūsų gamybos racione atsirado desertai?

— Jų gamyba man yra kaip meditacija. Svarbiausia ir įdomiausia yra gamybos procesas, kūryba, naujų skonių paieška. Nuo vaikystės esu labai kruopšti, užsiimdavau įvairiais rankdarbiais, esu išsiuvinėjusi kryželiu begales įvairių paveikslų, tad, manau, vėliau tą kantrybę tiesiog perkėliau į desertų gamybą. Esu baigusi socialinio darbo bakalauro bei viešojo administravimo magistro studijas, bet, deja, pagal įgytą išsilavinimą nesu dirbusi, nes po studijų emigravau, kur dar labiau sustiprėjo mano noras gaminti desertus.

2019 metais po 5 emigracijoje praleistų metų mes su šeima grįžome gyventi į Lietuvą. Nors tuo metu vyko daug įvairių dalykų – kaip namų paieškos, jų įrengimas, maži vaikai namuose – tačiau noras išreikšti save niekur nedingo. Tai padaryti galėjau gamindama, kepdama saldėsius, eksperimentuodama. Tuo metu mano gyvenime atsirado mano kolegė Rasa, kuri mane įkvėpė, dalinosi savo patirtimi ir receptais. Būtent jos dėka pradėjau kepti draugams, draugų draugams, pažįstamiems. Taip prasidėjo mano kelias, žingsnelis po žingsnelio iki to, kur esu dabar.

— Kaip kilo idėja dalintis savo gaminamais tortais ir kepiniais instagramo paskyroje?

— Mano draugė Kamilė paskatino. Ji pasiūlė susikurti instagramo paskyrą, sakė, tai puiki platforma parodyti savo darbus. Iš pradžių skeptiškai į tai žiūrėjau, tačiau pabandžiusi buvau labai maloniai nustebinta. Instagramas man yra galimybė parodyti savo darbus, dalintis savo kasdienybe, desertų gamybos etapais. Tai nuostabi vieta rasti begales receptų, įvairiausių idėjų. Informacijos srautas didžiulis, esu išsisaugojusi net kelis šimtus receptų, kuriuos norėčiau išbandyti. Taip pat būtent instagramo dėka susiradau nuostabių kolegių, su kuriomis nuoširdžiai bendraujame, pasidaliname receptais, patirtimi, patarimais, pagiriame ir paskatiname viena kitą.

– Ką reiškia jūsų pavadinimas „Fifi desertai“?

— Su vyru auginame du vaikus – šešių metų sūnų Adomą ir keturmetę dukrą Sofiją. Skirtumas tarp mano vaikų yra 1 metai ir 11 mėnesių. Gimus mano dukrai, broliui dar sunkiai sekėsi teisingai ištarti sesės vardą, tad vietoj Sofija jis sakydavo Fifi. Tuo metu, net ir kiti šeimos nariai taip vadindavo mažąją. Tad atėjus laikui išsirinkti savo veiklai pavadinimą, norėjosi aiškaus, trumpo, lengvai įsimenamo pavadinimo. Be to norėjau, kad jis man būtų asmeniškai svarbus, tad kažkaip automatiškai nutariau: bus „Fifi desertai“. Šis pavadinimas man asocijuojasi su mano dviem pačiais brangiausiais žmogeliukais.

– Gaminate tik tortus ar mėgstate ir kitokius desertus?

— Pirmiausia mano racione buvo tik biskvitiniai tortai. Pamenu, kai draugų dukters gimtadieniui pagaminau teminį tortą su vaikiškomis dekoracijomis, ledinukais ir panašiai, kiti draugai ir pažįstami pradėjo prašyti tokių pat savo vaikų gimtadieniams. Ilgą laiką, kol dar praktikavausi ir ieškodavau geriausių skonių derinių, tortus draugams ir pažįstamiems tiesiog dovanodavau. Per didžiąsias metų šventes darydavau saldžias dovanas draugams ir artimiesiems.

Vėliau pradėjau domėtis prancūziško stiliaus musiniais tortukais. Ilgai jais domėjausi, stebėdavau kaip juos daro, kol vieną dieną nusprendžiau pati išmokti juos gaminti. Baigiau 2 dienų praktinius prancūziškos konditerijos mokymus pas žinomą konditerę Laimą cakes. Šie mokymai buvo vieni geriausių mano gyvenime, po kurių gavau ne tik naujas žinias, bet ir dar daugiau meilės savo atliekamam darbui.

Prancūziški desertai ne tik papildė mano gaminamų desertų asortimentą, bet ir suteikė man galimybę dar labiau patobulėti. Stengiuosi savo gaminamų desertų racione turėti kuo platesnį asortimentą, kad klientui būtų iš ko rinktis. Šiuo metu gaminu įvairius biskvitinius tortus, prancūziškus tortus, pyragaičius, panakotas, o neseniai meniu papildė ir makarunai. Jie šiuo metu yra mano didžiausia aistra, norisi juos gaminti ir gaminti. Juo labiau, kad ir niša Kaune makarunams labai palanki.

Pagrindinė taisyklė, kuria vadovaujuosi ir labai dažnai pabrėžiu savo klientams, yra deserto skonis. Man pirmioje vietoje yra skonis, nes jei desertas bus tik gražus, bet skonis bus prastas, niekas tokio deserto net neprisimins.

– Koks jūsų pačios mėgstamiausias desertas?

– Sunku pasakyti, nes mane labiausiai žavi pats gaminimo procesas. Man svarbu išbandyti naujus skonius, jų derinius. Šiuo metu vieni iš mėgstamiausių yra makarunai, Napoleonas ir sūrio pyragas.

– Ar eksperimentuojate su desertų skoniais? Iš kur semiatės idėjų naujiems receptams?

– Eksperimentuoju beveik visada. Esu nuolatinėse naujų skonių paieškose. Tai – mano aistra, nuolatinis idėjų generavimas leidžia mėgautis šia veikla išvengiant monotonijos. Net šiuo metu, kai neregistruoju užsakymų, nes vasaromis sugrįžtame padirbėti į Norvegiją, aš dirbu bare, tad vietoj naujų desertų skonių išbandau ir kuriu naujus kokteilių skonius. Po vasaros mano užrašinės būna pilnos naujų receptų idėjų, kuriuos vėliau stengiuosi išbandyti ir galbūt net įtraukti į meniu. Visi mano bandymai pirmiausia būna ištestuojami namuose, artimiausi draugai ir kaimynai labai dažnai gauna paragauti įvairių desertų.

O idėjų semiuosi iš visur, kur tik įmanoma: interneto, mano mėgstamiausios kolegės konditerės, knygų. Būna, perku mokamus receptus ir paskui jau pagal save juos patobulinu. Receptai, gauti mokymų metu, taip pat labai naudingi.

– Desertų gamyba – tik hobis ar ir pragyvenimo būdas?

– Tai yra vienas iš pragyvenimo šaltinių, kitas – darbas užsienyje 3-4 mėnesius per metus. Tačiau, manau, kad jau labai greitai tai bus mano pagrindinis darbas ir pragyvenimo šaltinis. Neslėpsiu, dar kartais susiduriu su kitų žmonių požiūriu, kad tokia veikla tarsi nėra tikras darbas. Tačiau tai labai siauras žmogaus mąstymas, nes aš dirbu darbą, kurį noriu daryti, kuris man teikia daug džiaugsmo, nors dirbdamas sau tu dirbi praktiškai visada.

– Galbūt planuojate savo desertinės atidarymą?

– Dar neplanuoju, man kaip konditerei dar reikėtų paaugti. Nuo šio rudens persikelsiu į kitas patalpas ir galbūt ateityje viskas peraugs į atskirą desertinę ir šeimos verslą – svarbiausia juk labai norėti ir daug daug dirbti.

– Kokį patarimą galėtumėte duoti pradedančiosioms šeimininkėms?

– Nebijoti bandyti, net jei kas nors iš pirmo bandymo nepavyksta. Daryti dar ir dar kartą, juk tik per praktiką mes augame ir tobulėjame. Esu išmetusi begales kremų, biskvitų, kitų nepavykusių eksperimentų, bet niekada nepasidaviau, bandžiau, kol man pavyko.

Kitas patarimas – dirbti su meile. Jei kepimas yra mėgstama jūsų veikla, jei ji jums teikia džiaugsmą, bandykite, kepkite, džiuginkite savo kepiniais ne tik savo artimuosius bet ir kitus žmones ir atminkite – geriausia rekomendacija yra iš lūpų į lūpas. Mano pagrindiniai klientai taip mane ir suranda – vieni per kitus, per rekomendacijas. Neturiu nė vienos mokamos reklamos nė viename iš socialinių tinklų, tad labai džiaugiuosi, kad žinia apie mano kuriamus desertus sklinda iš lūpų į lūpas.

Dar vienas patarimas – mokytis. Aš pati vis ieškau naujų mokymų ir esant galimybei stengiuosi juose dalyvauti, nes tai – ne tik žinios, nauji receptai, bet ir socializacija, naujos pažintys, nauji kontaktai.

– Ar pasidalinsite lengvai pagaminamo deserto receptu.

– Žinoma. Tai labai lengvai pagaminama panakota. Šį desertą labai mėgsta mano dukra Sofija.

Jums reikės:

200gr pieno
200 gr grietinėlės
5 gr želatinos
30 gr vandens, jei naudojama biri želatina
Vanilės ankštis, vanilės pasta, ekstraktas, vanilinis cukrus
Cukraus pagal skonį

Gaminimo eiga:

Pieną su grietinėle sumaišome, dedame vanilės, cukraus, pakaitiname kol cukrus ištirpsta.
Sudedame išbrinkintą želatiną, išmaišome viską ir įsitikiname, kad visa želatina ištirpo.
Supilstome į pasirinkus indelius ir dedame į šaldytuvą sustingti.
Panakotų viršutiniam sluoksniui dažniausiai naudoju braškes, mangų, pasiflorų tyres. Jas tiesiog reikia pakaitinti su cukrumi ir sutirštinti kukurūzų krakmolu, pektinu ar želatina, priklausomai, kuris būdas Jums priimtinesnis.

Skanaus!