Egzotines keliones ir nardymą tarp ryklių iškeitė į gyvenimą kaime: vyrui turėjo vienintelį prašymą

Erika ir Svajūnas Kilkai savo pašaukimą ir gyvenimo džiaugsmą atrado Kalėnų kaime – čia ūkininkai įkūrė bityną „Gyvas medus“ ir džiaugiasi kaimo teikiamais malonumais. Ilgus metus gyvenę mieste, bitininkai šiuo metu dienas leidžia 15 kvadratų ūkiniame pastate. „Viską mečiau ir stačia galva nėriau į mūsų ūkį“, – sako Erika Kilkuvienė ir priduria, kad niekada nesigailėjo savo sprendimo.

Egzotinių kelionių organizavimą iškeitė į bites

Erika pasakoja, kad ankstesnis jos gyvenimas nė trupučio neprilygo tam, kokį ji gyvena dabar. Iki bityno įkūrimo moteris organizavo egzotines keliones, buvo nardymo gidė ir daug keliavo, o jos vyras Svajūnas dirbo statybų inžinieriumi. Tiesa, vyras turėjo keletą aviliukų ir laisvu laiku užsiimdavo bitininkyste, bet visą laiką tai buvo tik hobis.

Miestietiškas Erikos ir Svajūno gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis gimus dukrai. „Nusprendėme pakeisti gyvenimą iš pagrindų ir pasinerti į bitininkystę, nes abiem tai labai patiko. Kai vyras nusivežė mane pirmą kartą pas bites, jos nunešė man protą. Taip perėjau nuo ryklių prie bičių“, – apie pasikeitimus pasakoja Erika.

Pora persikėlė gyventi į Varėnos rajone esantį Kalėnų kaimą – čia nusipirko vienkiemį, kuriame pradėjo statyti ūkinį pastatą bitininkystei. „Vienintelis mano noras buvo, kad gyventume šalia ežero pakrantės, nes vanduo – mano stichija, man tai yra viskas“, – sako bitininkė.

Prieš 7,5 metų gimus dukrai, Erika visiškai atsisakė egzotinių kelionių, kurios iki tol sudarė didelę dalį jos gyvenimo. „Buvau labai atsidavusi motinystei. Apie jokias keliones negalvojau, visos mano kelionės buvo čia, kaime“, – teigia ji.

Moteris neslepia, kad kadaise buvo visiška miestietė, neturinti jokios darbo žemės ūkyje patirties, todėl įsirenginėjant bityną teko pereiti įvairius kursus ir mokymus. Įteisinę ekologinį ūkį ir pradėję ūkininkauti, Erika ir Svajūnas greitai išsiplėtė – pradėję su 20 avilių, netrukus jau skaičiavo jų 170.

„Mano vyras yra ramesnio būdo, jis man sakė: „Erika, tu nejuokauk“, o aš esu tokia, kuri griebia viską iš karto, todėl pasakiau jam: „Mes dvieseesame jėga, pamatysi, mes galim“ ir taip pasidarėme didelį bityną“, – prisiminimais dalijasi moteris.

Gyvenimas 15 kvadratų pastate ir lėtesnis kaimo tempas

Persikrausčius gyventi į kaimą, teko palikti ir miesto teikiamus patogumus. Šiuo metu Erika su vyru gyvena 15 kvadratinių metrų ūkiniame pastate ir sako, kad tokio gyvenimo nekeistų į nieką.

„Mūsų 15 kvadratų patalpoje yra sofa-lova, mažytis fotelis dukrai, virtuvėlė, šaldytuvas, kitoje patalpoje turime vonią. Be to, šiame pastate visada vyksta darbas. Vienoje patalpoje vyras pjauna medieną, kitoj sukamas medus“, – dėsto pašnekovė.

Moteris pripažįsta, kad svajoja apie nuosavą namą, didelę virtuvę ir miegamąjį, tačiau laukimas, anot jos, yra gražiausia šios svajonės dalis. „Reikėjo laiko su viskuo susibūti ir dabar atrodo, kad man niekas nebetrukdo, aš tiesiog kaifuoju. Žinoma, aš noriu to namo, tai vis dar išlieka mūsų pagrindine svajone, bet kaip gražu yra to išlaukti... Šiuo momentu man čia yra taip gera, kad aš į nieką nemainyčiau“, – džiaugsmo neslepia bitininkė.

Pašnekovė teigia nematanti kaime jokių minusų, atvirkščiai – daugiau trūkumų priskirtų miestui, o kaime jaučiasi atradusi save.

„Supratau, kad šimtu procentu nebenoriu miesto, kad mano namai yra čia. Kaime yra visi mano prioritetai. Dukrai čia irgi patinka – į mokyklą ją nuveža mokyklinis autobusas, kuris paima ją nuo pat namų. Klasėje yra vos 10 mokinių, tad visi išmyluoti, pasiekimai geri. Mes su vyru esame devintame danguje matydami mūsų dukrą laimingą, su dideliu noru einančią į mokyklą“, – sako Erika.

Anot jos, ir kaimo žmonės yra kur kas malonesni, jaučiasi gyventojų bendrystė. Moteris prisimena įvykį, kaip kadaise vėlavo laiku pasiimti dukrą iš mokyklos, tačiau paskambinusi mokyklos bibliotekininkei išgirdo, kad ši pabus su dukra tiek, kiek reikės.

„Aš galvoju: juk ji turi savo gyvenimą ir atsakomybes. Bet galiausiai įtikino mane, kad ramiai pabaigčiau savo darbus ir tik tada atvažiuočiau dukters. Jau atvažiavusi matau, kad bibliotekininkė dar ir krūva darbelių padarė su dukra. Man ašaros kaupiasi iš dėkingumo tai moteriai – juk ji liko su svetimu vaiku viena mokykloje, laukė, kol aš atvyksiu. Mieste to nepatirsi – ten visi skuba uždaryti duris ir bėga gyventi savo gyvenimų“, – prisiminimais dalijasi Erika.

Moteris džiaugiasi ir daug lėtesniu gyvenimo tempu kaime. „Jeigu mieste žmonės stovi kamščiuose praleisdami ten begalę valandų, tai mano kamštis kaime yra iki daržo ar šiltnamio – kai pakeliui mane sustabdo drugelis, gražūs augalai ar prabėgusi stirna. Man tai – visiška smegenų meditacija ir ramybė“, – teigia bitininkė.

Dukros įsitraukimas į bitininkystę

E. Kilkuvienė pripažįsta, kad visi šie pokyčiai gyvenime įvyko dukros dėka. „Dukra man parodė, kad čia yra mūsų namai, kad jai gera čia būti ir gyventi. Net pagalvojame: jei ne dukra, galbūt ir tos bitininkystės nebūtų, gal mes nepavežtume tiek, kiek pavežame dabar. Atrodo, kad mūsų mergaitės energija veda mus į priekį“, – sako ji.

Patys to neplanuodami, Erika ir Svajūnas dukrai suteikė Austėjos vardą, kuris, pasirodo, lietuvių mitologijoje reiškia bičių deivę. Tiesa, pirminis planas buvo pavadinti dukrą Barbora arba Marija, tačiau, kaip sako Erika, vyras tam nepritarė.

„Kaskart ištarus Austėjos vardą, dukra pradėdavo rodyti grimasas, šypsotis. Vyras sako: „Pažiūrėk, ji nori būti Austėja“. O kai pamačiau, kad šis vardas lietuvių mitologijoje reiškia bičių deivę, neliko jokių abejonių, kokį vardą duoti“, – pasakoja pašnekovė.

Kilkų dukra į bitininkystę įsitraukia visu šimtu procentu ir yra labai žingeidi, mėgsta būti gamtoje. Austėja domisi ir žolelėmis, žino įvairių receptų, o darželyje auklėtojos vis stebėdavosi, kiek daug negirdėtų dalykų galima išgirsti iš mergaitės.

„Austėja yra visiškas gamtos vaikas. Anksčiau ji manęs klausdavo: „Aš kaimietė ar miestietė?“, bet dabar ji jau žino, kad yra kaimietė ir su pasididžiavimu visiems tai sako“, – juokiasi pašnekovė.

Nors kadaise dėl motinystės teko atsisakyti egzotinių kelionių, dukrai sulaukus penkerių metų, moteris sugrįžo prie kelionių organizavimo žiemos metu, kai bitininkystė nebūna tokia intensyvi.

Tiesa, dabar kelionės jau ne tokios svarbios, kokios buvo anksčiau. „Žiemą buvau Indonezijoje, Gvatemaloje, Hondūre, kur praleidžiu po 3 savaites. Tačiau grįžusi namo pirmu taikiniu einu į ežerą, į mišką ir visiškai nusinulinu, įsižeminu. Vis labiau suprantu, kokia brangi man yra Lietuva ir vis mažiau man reikia tų kelionių“, – šypsosi Erika.

Bitininkystės sunkumai ir ateities planai

Šeima neslepia, kad bitininko darbas reikalauja daug fizinės jėgos, o tai, kad bitininkai dirba tik vasarą, – dar vienas mitas.

„Bites visada reikia tikrinti, prižiūrėti, kad jos neįspiestų, reikia dėti aukštus, juos keisti, nesumaišyti medaus. Tai yra nuoseklus, nesibaigiantis darbas, kuris be viso šito yra ir sunkus. Čia pasitaiko ir svorių kilnojimo – tarkime, kai sukame medų, per vieną dieną vyras jo pakrauna apie pusantros tonos“, – pasakoja Erika.

Intensyvus laikotarpis bitininkams būna per šventes, ypač prieš Kalėdas. Tuo metu daug dėmesio sulaukia Erikos gaminti kalėdiniai rinkiniai, kuriuose yra medaus, bičių vaško žvakių, sūrio ir kitų produktų. Pirkėjų dėmesį traukia ir tai, kad šie rinkiniai yra papuošti pačios Erikos rinktomis ir išdžiovintomis samanomis, gėlėmis, žolelėmis.

„Dabar yra labai gražūs orai, tad kažkurią dieną su dukra eisime į mišką rinkti kankorėžių, samanų. Per Kalėdas susirandame žmogų, kuris dovanoja eglę – mes ją sunaudojame kalėdinių rinkinių papuošimams“, – aiškina bitininkė.

Supratę, kad žmonės labiau myli akimis, Erika ir Svajūnas keitė savo pakuotes, jų dizainą ir verslo pavadinimą. Ūkio įsikūrimo pradžioje bitynas gavo daug dėmesio, žinomumo ir buvo pakviesti atstovauti Lietuvą „EXPO“ parodoje Dubajuje.

„Pradėjome šį verslą kupini idėjų ir entuziazmo, per porą metų labai šokome į viršų“, – pasakoja moteris.

Ir nors vystyti verslą nėra lengva, bitininkai nuleisti rankų neketina ir jau svajoja apie naujoves savo ūkyje. Planuose – apgyvendinimo, apiterapijos ir edukacijų nameliai.

„Kadangi gyvename apsupti ežero ir miškų, artimiausi kaimynai – už kokių 500 metrų, pradėjome statyti apgyvendinimo namelius. Žmogus čia galės ramiai pabūti, išsisukti medaus, nueiti į bityną, susipažinti su medaus keliu. Aš pas mus atvažiuojantiems žmonėms galėčiau pasiūlyti pusryčius, kadangi labai mėgstu gaminti, daug metų kepu savo duoną“, – ateities planais dalijasi Erika.

Bityno šeimininkė svajoja turėti ir apiterapijos namelį – nedidelį pirties pastatą su gultais, po kuriais yra bičių aviliai. Mokslininkų įrodyta, kad bičių dūzgimas ir jų kvapas gydo depresiją, nemigą, migreną.