Indų ploviklis ar indaplovė? Kas geriau, saugiau žmogui ir gamtai – ploviklis ar indaplovė?
Indaplovė yra labai patogu, tačiau už patogumą reikia mokėti. Visada geriau, kai mokame pinigais, o ne savo sveikata. Kas sveikiau? Jeigu indus plauname naudodami indų ploviklį be pirštinių, tai, žinoma, kad indaplovė yra sveikesnis pasirinkimas žmogui. Tačiau turime žinoti, kad plovikliai, kuriuos naudojame, kai plauname indus indaplovėse, niekur nedingsta, jie patenka į valymo įrenginius, iš jų į aplinką, vandenis ir vieną dieną grįžta mums per kitus produktus.
Tas pats nutinka ir plaunant rankomis su indų plovikliu – chemija nuteka vamzdžiais, patenka į aplinką ir grįžta mums. Tačiau indaplovėse naudojamų ploviklių kiekiai yra kitokie, be to, jie yra kur kas agresyvesni, juose daugiau chemijos – juk indaplovės plovikliai turi plauti ir indus, ir pačią indaplovę. Didelis indaplovių pliusas žmogui – kad nėra tiesioginio, rankų, kontakto su plovikliais.
Jeigu plauname rankomis naudodami indų ploviklį, tai tik su guminėmis pirštinėmis.
Ar tiesa, kad indų plovikliuose yra vėžį sukeliančių medžiagų?
Tokių neteko sutikti, labai abejočiau. Nebent paaiškėtų, kad chemikalas, apie kurio vėžines savybes iki šiol nieko nežinojome, būtų dar kartą nuodugniai ištirtas ir paaiškėtų, kad visgi tokių medžiagų turi.
Internetuose žmonės gąsdinami formaldehidu. Dažniausiai susiduriama su tuo, kad ši plovikliuose esanti medžiaga gali sukelti ūmią alerginę reakciją jo įkvėpus ir tai gali baigtis mirtimi.
Visgi plovikliuose yra kur kas baisesnių medžiagų nei paminėtoji. Kad ploviklis nesupūtų, jame nesiveistų mikrobai ir dumbliai, į sudėtį dedama biocidinių medžiagų. Biocidinis reiškia „žudantis gyvybę“. Taip pat yra konservantų, kurie, kaip parodė vos prieš metus atlikti tyrimai, gali pažeisti endokrininę nervų sistemą, kuri kartu su centrine nervų sistema reguliuoja viso mūsų organizmo veiklą. Taigi formaldehidas tokiame kontekste, vaizdžiai kalbant, yra tik „žiedeliai“.
Dauguma indų ploviklių yra paženklinti šauktuku. Ką tai reiškia?
Šis ženklas reiškia „atsargiai“. Jis įspėja, kad netinkamai naudojant produktas gali padaryti blogą poveikį sveikatai. Kalbant apie indų ploviklius, tai didžiausias buitinis pavojus turbūt yra tas, kad indų ploviklio gali patekti į akis ir jas dirginti. Plovikliai žymimi ir mėgintuvėlio ženklu, tai reiškia, kad priemonė ardo gyvus audinius ir gali sukelti metalo koroziją. Tai ypač pasakytina apie orkaitės valiklius, jie itin agresyvūs. Ant odos patekusi priemonė ją smarkiai nudegina.
Įprasto indų ploviklio sudėtyje esančios medžiagos įsiskverbia į riebalus ir juos suardo, t. y, paverčia riebalus mažyčiais lašeliais, kurie lengvai nusiridena nuo indų paviršiaus. Tačiau lygiai taip pat priemonės sudėtinės dalys skverbiasi ir į odą, išplauna jos riebalus, pažeidžia apsauginį sluoksnį. Oda sausėja, tampa pralaidesnė ir jautresnė bet kokiam išorės poveikiui.
Kai kurių indų ploviklių sudėtyje yra alavijo. Teigiama, kad tokios sudėties produktu siekiama mažinti alergijos riziką, todėl produktas tinka net jautriausią odą turintiesiems. Ar tai tiesa?
Siekiai gali būti labai gražus, tačiau svarbiausia, kaip ir ar pavyko juos įgyvendinti. Tai esminis klausimas. Parašyta gudriai, tačiau iš esmės tai nereiškia nieko daugiau, tik tai, kad siekiama, jog būtų geriau. Išties tam tikrų augalų ekstraktai sumažina neigiamą priemonės poveikį odos apsauginiam sluoksniui, bet lygiai taip pat sumažina ir ploviklio efektyvumą. Augalinio ekstrakto reikia labai nedaug, vos 0,5 - 0,7 proc., kad jis kone perpus sumažina žalingą poveikį odai. Tačiau priemonės efektyvumą toks procentas sumažina tik šiek tiek. Todėl labai svarbus sudėtinių medžiagų balansas. Augalinio ekstrakto gali būti įdėta vos viena tūkstantoji, kad etiketė tuo girtųsi, tačiau labai didelis klausimas, ar tokio kiekio teigiamas poveikis pakankamas?
Neretai etiketėse rašoma, ko produkte nėra: be dažiklių, kvapiklių, fosfatų…
Parašymas „be ko“ yra priemonė arba ko joje nėra, yra kvailas ir nieko nereiškiantis. Išskyrus, žinoma, kad priemonė yra be dažų ir kvapiklių. Šios medžiagos yra sintetinės ir dažniausios alergijos priežastys, rekomenduoju rinktis priemonę be jų. Tačiau, pavyzdžiui, rašoma, kad indų ploviklis yra be fosfatų. Tai tas pats, kas parašyti, jog jame nėra gyvsidabrio. Indų ploviklyje negali būti nei švino, nei nei gyvsidabrio, nei fosfatų, nei chloro, nei kitų draudžiamų medžiagų. Taigi dažnai šitas parašymas reiškia tik tai, kad gamintojas neįdėjo to, ko negalima dėti. Daug naudingiau yra žinoti, ko jis įdėjo.
Ar tiesa, kad su plovikliu nušveistą lėkštę reikia dešimt kartų perplauti tekančiu vandeniu, kad nuo jos paviršiaus nusiplautų visi ploviklio likučiai ir mes jų nesuvalgytume? Gal likučius geriau nuplauna karštas vanduo?
Kad ir kiek plautume visų priemonės likučių nepašalinsite, vis tiek liks kokia viena milijoninė procento dalis. Vandens temperatūra didelės įtakos taip pat neturėtų turėti. Klausimas, kiek ir kokios žalos organizmui gali padaryti mažas ploviklio lašelis? Be abejo, jeigu pakankamai ilgai gadinsi daiktą jis vieną dieną būtinai suges, tas pats nutinka ir su žmogaus organizmu. Jei nuolat, diena iš dienos, tinkamai nenuskalausite indų ploviklio ir valgysite iš juo užterštų lėkščių, tai, tikėtina, kad po kokių penkiasdešimties metų, pajusite jo kenksmingų medžiagų poveikį. Kai blogų medžiagų organizme susikaupia daug, pasireiškia neigiamas jų poveikis. Tačiau kol kas nėra žinoma, kiek yra „daug“, t. y., kiek blogos medžiagos molekulių sukelia tą poveikį: kilogramas ar keli miligramai?
Labai svarbu elgtis protingai ir saugotis tiek, kiek galime: indus plauti su pirštinėmis, po tekančiu vandeniu ir naudoti kuo mažiau indų ploviklio. Šiuolaikinės priemonės yra žvėriškai efektyvios, užtenka kelių lašų. Daugiau pildami lėkštės geriau tikrai neišplausime.
Gal ekologiškas indų ploviklis saugesnis? Ar tikrai putojantis blogesnis už neputojantį? Gal rinktis brangesnį? Kaip skaityti ir suprasti įvairius ženklus ant ploviklio pakuotės? Tai ir dar daugiau sužinosite žiūrėdami „Alfas live“.