Pokalbis su Asta Černe apie atrastą meilę maistui ir jo gaminimui, tinklaraščio rašymą bei prietaisą, kurį būtina turėti kiekvienam savo virtuvėje norint gaminti desertus. Ir apie tai, kad ir kelionėse galima kepti pyragus.

– Kokia buvo jūsų tinklaraščio idėjos kilmė? Kas paskatino pradėti dalytis receptais su kitais?

– Maisto tinklaraštis leido man apjungti artimas veiklas: rašymą, fotografiją, maisto gaminimą. Be to, ši veikla tuomet man veikė lyg savotiška terapija, lyg mano kelias link tikros draugystės su maistu.
Net tinklaraščio pavadinimas – „Saulėta virtuvė“ – iš tiesų man reiškia ne vien tai, kad labai myliu saulę ir virtuvę, nors tai – taip pat tiesa. Bet lygiai taip pat šis pavadinimas man turi ir labiau simbolinę prasmę – apie šiltą ir saulėtą jausmą būti virtuvėje, džiaugtis tikru, įvairiu maistu, puoselėti taikų santykį su savimi, savo kūnu ir maistu.

Prieš tuos beveik keturiolika metų tinklaraščio rašymas man buvo pomėgis. Nekūriau planų ir neturėjau lūkesčių, į ką visa tai gali išaugti. Kūriau, rašiau ir dalinausi, skyriau tinklaraščiui tikrai daug laiko, nes man nuoširdžiai patiko ši veikla. Labai natūraliai tinklaraštis ėmė augti, daugėjo skaitytojų, sulaukiau vis didesnio grįžtamojo ryšio. Ir štai šiandien dalijimasis receptais tapo pagrindine mano veikla, darbu, kurį labai myliu.

– Gimus vaikui neretai moterys pamiršta save ir pirmenybę teikia mažyliui bei jo priežiūrai, taip į antrą planą nustumdamos ir savo dienos maistą. Kaip jūsų santykis su maistu pasikeitė po to, kai tapote mama?

– Valgymo sutrikimų patirtis turbūt visam laikui pakeičia santykį su maistu, ši tema lieka jautresnė, o vidiniai demonai kartas nuo karto apie save primena. Tačiau džiaugiuosi, kad motinystė mane aplankė tada, kai jau turėjau susikūrusi taikų santykį su savimi ir maistu. Neribojau savęs, pasikeitusias kūno formas priėmiau labai natūraliai. Tokių didelių gyvenimo pokyčių fone prioritetą sutelkiau į mažą žmogų, atkeliavusį į mūsų šeimą, tad ir tie vidiniai demonai, matyt, suprato, kad laiko jiems dabar tikrai neturėsiu.

Negalėčiau pasakyti, kad kartu su tapimu mama stipriai pasikeitė mano gaminamų patiekalų racionas. Kaip ir anksčiau, taip ir gimus bei augant Joriui, gaminu ir valgome įvairų maistą. Turimos patirtys mane išmokė, kad kraštutinumai mityboje neveda į gera, tad esu mama, kurios vaikas pilnais žandais valgo ne tik sriubą ar varškėtukus, bet ir keksą – tiesiog bandome, kiek pavyksta, išlaikyti balansą.

– Pagaminti vyrui, manau, nėra sudėtinga, tačiau tikrieji patiekalų vertintojai yra vaikai. Kaip sūnus vertina jūsų gamybos įgūdžius? Ar turi mėgstamiausią mamos gaminamą patiekalą?

– Dabar, kai Joriui jau penkeri, jis turi tvirtą nuomonę, ką mėgsta ir ko ne. Man, žinoma, norėtųsi, kad mėgstamų patiekalų sąraše jų būtų daugiau, bet tikiu ir tikiuosi, kad tai – procesas. Džiaugiuosi, kad vis dažniau pavyksta susitarti, kad naujo patiekalo bent jau paragauti tikrai verta, o tada jau galima spręsti – patinka ar nepatinka. Kol kas Jorio mėgiamiausias valgis yra virti varškėčiai – verdu juos labai, labai dažnai.

Kai rašiau saldumynų knygą, Joris buvo atviriausias kritikas, be jokios sąžinės graužaties atstumdavęs lėkštelę, jei tik ragaujamas desertas nepatikdavo. Galiu guosti save tuo, kad patikusių buvo kur kas daugiau nei tų, kuriems į knygos puslapius patekti nebuvo lemta.

– Virtuvėje praleidžiate nemažai laiko, ar turite savo mėgstamiausią patiekalą, kurį gaminate dažniau nei kitus?

– Mėgstu labai įvairų maistą, neturiu vieno mėgstamo patiekalo: vieną dieną galiu labiausiai džiaugtis bulvių plokštainiu, mūsų namuose vadinamu kugeliu, kitą dieną – spalvingomis salotomis, trečią – šildančia sriuba su bulvėmis ir lašiša. Išbandau daug skirtingų ir vis naujų receptų, tad turbūt kone kiekvieną savaitę galėčiau išsirinkti naują mėgstamiausią patiekalą – tai yra viena iš žavių mano darbo dalių.

– Kiekvienas savo srities specialistas turi savo darbo rutiną. Kaip yra jums – ar turite kokį nors ypatingą maisto gaminimo ritualą ar rutiną?

– Nežinau, ar tai galima vadinti ritualu ar rutina, bet gaminti mėgstu tvarkingoje erdvėje, tad mano virtuvė visada (ar bent jau dažniausiai) yra tvarkinga. Gaminimo metu naudojami indai iškart keliauja į indaplovę ar yra išplaunami ir dedami į savo vietas, mėgstu jausti, kad aplink mane yra erdvės – įskaitant ir erdvę ant stalviršio.

– Išleidote net tris savo kūrybos knygas. Tikiu, kad buvo nemažai pralieta prakaito prie įvairių patiekalų gamybos, tačiau taip pat tikiu, kad per tiek laiko jau esate atradusi gudrybių, kaip elgtis virtuvėje, kad darbai vyktų sklandžiau. Ar galėtumėte tais patarimais pasidalinti su maisto mėgėjais, norinčiais tobulinti savo gaminimo įgūdžius?

– Manau, kad viskas ateina su laiku, o svarbiausia yra praktika – nebijoti, eksperimentuoti, bandyti naujus receptus, naujus derinius, godžiai ragauti naujus skonius, semti į save patirtis ir niekad, niekad negalvoti, kad „man nepavyks“. Receptai kartais būna ilgi, atrodo sudėtingai, bet tai – tik aprašyta gamybos žingsnių seka, ir jei jos nuosekliai laikysitės, pavyks! Su kiekvienu išbandytu receptu vis geriau imsite jausti derančius ar mažiau derančius produktus, atrasite tai, kas patinka labiau ar mažiau, suprasite, ką reiškia elastinga tešla ar lygi kremo tekstūra.

Kulinarijoje dažnai galim labiau improvizuoti, kartais galima pasikliauti ir metodika „iš akies“, tuo tarpu konditerijai būtinas tikslumas. Tad norintiems gaminti desertus, patarčiau įsigyti maisto svarstykles – jos yra nepamainomas įrankis, norint tiksliai sekti receptą jau nuo pirmojo žingsnio.

Kaip ir daugeliui dalykų gyvenime, taip ir maisto gaminimui puikiai tiktų posakis: akys bijo, rankos daro. Tiesiog gaminkite, žingsnis po žingsnio, ir tikrai nukeliausite prie rezultato.

– Visus metus savo socialiniuose tinkluose dalinotės naujai įrenginėjamu projektu „Saulėtas namelis“ – kemperiu, kuriuo planuojate keliauti vasarą po Lietuvą ir užsienio šalis. Vasara jau prasidėjo ir jau spėjote įgyvendinti pirmasias savo keliones, ar keičiasi gaminamų patiekalų racionas gaminant namelyje ant ratų nuo įprasto gaminimo namų virtuvėje?
– Man labai pasisekė, nes tarp visų kitų nuostabių dalykų, mūsų namelyje ant ratų yra ir mini virtuvėlė, o joje – ir šaldytuvas, ir kaitlentė, ir net orkaitė!

Tad mūsų išvykų metu jau esu ir sausainius, ir keksą, ir blynus, ir dar daug dalykų kepusi.

Jei tik norėtųsi, racioną tikrai pavyktų išlaikyti panašų, koks yra įprastas namuose, bet kadangi keliaujame ne nuolat, stengiamės, kad tas racionas kaip tik būtų išskirtinesnis. Kelionių nameliu ant ratų metu stengiamės daugiau gaminti ant laužo, virš žarijų. Kepame marinuotą mėsą, žuvį, į foliją suvyniotas bulves, gaminame mėsainius, dešrainius, įvairias salotas, net sriubą mieliau verdame ant laužo, o ne ant kaitlentės.

– Kur pavyko jau nukeliauti su kemperiu?
– Su vyru juokaujame, kad šią vasarą keliones su kemperiu dar tik jaukinamės, tad ir mūsų kelionių maršrutai – netolimi. Tačiau jau spėjome aplankyti Tytuvėnus, kelias Labanoro regioninio parko stovyklavietes prie ežerų.

Lietuva yra nuostabi ir labai graži, bet užsienio kelionės – leidžia plačiau pažinti pasaulį, skirtingas kultūras, atrasti, kokia skirtinga yra gamta. Negalėčiau atsakyti, kad kelionėms renkamės tik Lietuvą ar tik užsienį. Planuodami savo atostogas ir keliones, norime suderinti viską: skirti laiko ir savo šaliai, ir tolimesniems kraštams.

Štai šią savaitę išvykstame į didelę kelionę, truksiančią iki rugpjūčio pradžios, – eisime į didelį žygį aplink Monblano kalną (Tour du Mont Blanc). Kai grįšime, ne tiek daug tos vasaros bus belikę, bet tikimės, kad su kemperiu dar spėsime aplankyti vieną ar kelias gamtos vietas, galbūt nuvyksime prie jūros.

– Keliauti po Lietuvą su palapinėmis/ kemperiais ar tiesiog automobilyje tampa vis labiau populiaru. Jūsų nuomone, ar keliaujant gamtoje galima pasigaminti taip pat skaniai, kaip ir namuose?
– Tikrai taip, neabejotinai! Tiesą sakant, man atrodo, kad maistas gamtoje dažnai yra dar skanesnis. Juk valgymo patirtį sudaro ne tik pats maistas, bet ir aplinka, kurioje valgome, o gamtoje ji – visad nuostabi.

– Ne paslaptis, kad vasarą turime daugiau įvairių švenčių ir progų, kada norime pasilepinti įvairiais desertais, galbūt galite pasidalinti kokiu lengvu, vasarišku receptu, kurį turėtų išmėginti kiekvienas?

– Klasikinis tiramisu – nuostabus desertas, tačiau vasarą rekomenduoju išbandyti ir pasilepinti lengvesne, gaivesne jo versija su mangais. Desertas, švelnus, saldus, o tuo pačiu gaivus – tikrai labai gardus.

Mangų tiramisu

4 porcijos

Mangų sluoksniui:
1 vidutinio dydžio mango (apie 250 g be odelės ir kauliuko)
½ žaliosios citrinos sulčių
1 valg. š. cukraus

Kremui:
250 g maskarponės
½ stiklinės (65 g) miltelinio cukraus
1 arb. š. vanilės ekstrakto
¾ stiklinės (190 g) riebios grietinėlės
½ žaliosios citrinos sulčių
½ stiklinės (125 g) paruoštos kavos
100 g sausainių „Savoiardi“ („damų pirštelių“)

Papuošti:
migdolų riekučių
mėtų lapelių
žaliosios citrinos riekelių

Gaminimas:

* Paruoškite mangų sluoksnį. Gabalėliais supjaustytą mangą, žaliosios citrinos sultis ir cukrų maisto smulkintuvu sutrinkite iki visiškai tolygios tekstūros.

* Paruoškite kremą. Į dubenį sudėkite maskarponę, suberkite miltelinį cukrų, supilkite vanilės ekstraktą. Plakite, kol produktai susimaišys. Toliau nuolat plakdami vidutiniu greičiu, pamažu supilkite grietinėlę. Tada plakiklio greitį padidinkite ir plakite toliau, kol susiformuos tvirtos, tirštos putos. Neperplakite! Įmaišykite žaliosios citrinos sultis.

* Susluoksniuokite. Sausainius sulaužykite norimo dydžio gabalėliais. Į stiklines pakaitomis sudėkite kavoje trumpai pamirkytus sausainius, trintus mangus ir kremą. Palaikykite šaldytuve bent porą valandų ar pernakt.

* Papuoškite. Prieš patiekiant desertą papuoškite migdolų riekutėmis, mėtų lapeliais, žaliosios citrinos riekelėmis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją