– Kaip kilo knygos „Vilnius. Šeimos skonių istorija“ idėja?
– Valgio gaminimas buvo viena didžiausių mano mamos aistrų. Ji labai gerai gamino. Bet jeigu jos kas nors paklausdavo jos gaminamo patiekalo ingredientų proporcijų, ji negalėdavo tiksliai nurodyti, nes gamindavo „iš akies“. Knyga „Vilnius. Šeimos skonių istorija“ atsirado būtent todėl, kad mano mamai pabodo jos gaminamų patiekalų receptų prašymai ir klausimai, kiek ko reikia dėti norint, kad patiekalas būtų toks skanus. Ji nusprendė visus savo patiekalų receptus surašyti tam, kad visiems klausinėjantiems ji galėtų tiesiog atsakyti: „Imk mano knygą, ten viskas surašyta, ten viską ir rasi.“
Bet mano mama nenorėjo, kad ši knyga būtų tik receptų knyga. Jos vizija buvo parašyti tarsi pasaką apie Lietuvą, apie tai, ką ir kodėl valgo lietuviai ir Lietuvoje gyvenantys lenkai. Knyga buvo parašyta galvojant apie skaitytoją iš Lenkijos, kuris nieko nežino apie Lietuvą ir lietuvišką virtuvę, bet labai mėgsta tuos patiekalus.
– Iš kur kilo jūsų mamos meilė kulinarijai ir sugebėjimai gaminti? Ji to mokėsi?
– Mano mama gaminti niekur nesimokė, bet jai tai puikiai pavykdavo. Vieni žmonės jaučia muziką, kiti lengvai išmoksta kalbų, o mano mama tiesiog mėgo vaišinti žmones ir pati valgyti skanų maistą. Ji tiesiog jautė, kaip gaminti, ir visada akcentuodavo, kad svarbiausias dalykas ruošiant maistą yra meilė tiems, kurie tą maistą ragaus. Mama dar sakydavo, kad taip pat labai svarbus ir dainavimas, – ji pati labai dažnai dainuodavo sukdamasi virtuvėje.
– Ši knyga – ne tik receptų knyga? Kuo ji ypatinga?
– Kaip ir sakiau, knyga buvo rašyta galvojant apie tai, kad jos auditorija – lenkų kilmės. Knygoje yra daug receptų, bet iš tiesų tai tarsi vadovas po Vilniaus kraštą, po Lietuvą ir lietuvišką mentalitetą. Rašydama knygą bandžiau papasakoti įdomias istorijas, pavyzdžiui, kodėl Lietuvoje žmonės taip pamėgo cepelinus, nors jų proseneliai labiau mėgo koldūnus. Kodėl duona tokia juoda. Iš kur parduotuvėse atsirado zefyrai. Ši knyga – tarsi reportažas apie mūsų kraštą.
– Jūsų mama labai mėgo ruošti maistą, o koks jūsų pačios santykis su maisto gaminimu?
– Aš moku gaminti, bet, tiesą pasakius, nelabai mėgstu tai daryti. Kai Lenkijoje rengiau knygos pristatymus, susitikimus su skaitytojais, žmonės norėjo, kad aš ką nors pagaminčiau. Teko gaminti lietuviškus patiekalus. Ir jiems patiko. Bet aš visada juokauju, kad lenkams tai, ką aš paruošiu, patinka tik todėl, kad jie nežino, kaip tie patiekalai turi atrodyti ir koks jų skonis turi būti iš tikrųjų. Jeigu jie atvažiuotų pas mano močiutę ir paragautų jos gamintų cepelinų, žemaičių blynų ar žagarėlių, jie tikrai nustebtų.
– Nors gaminti ne itin mėgstate, bet kartais tenka. Ar gaminate pagal savo mamos receptus?
– Tikrai taip. Labiausiai mamos receptai praverčia ruošiant valgius Kūčių vakarienei. Mes visada Kūčias praleidžiame čia, Vilniuje, ir aš gaminu ypatingus patiekalus, kuriuos ruošiu tik kartą per metus. Gamindama aš ir pati šia knyga naudojuosi kaip vadovėliu – atsiverčiu ir tiesiog skaitau, ką joje mama buvo parašiusi. Mano močiutė irgi taip daro. Dabar jos regėjimas nusilpęs, bet jeigu gaminant kokį nors patiekalą reikia pasitikslinti, tai ji sako: „Ewa, atversk knygą, pažiūrėsime, ką ten mama prirašė, ko ir kiek ten reikia dėti.“
– Koks lietuviškas patiekalas jums skaniausias? O prie kokio patiekalo skonio taip ir neįpratote?
– Aš nelabai mėgstu mėsos, bet man labai patinka cepelinai ir žemaičių blynai. Taip pat labai mėgstu šakotį. Lietuvišką šakotį. Nes lenkiškas yra visiškai kitoks, jis primena paprasčiausią pyragą. Man patinka lietuviškas šakotis, kuris yra šviesus, trapus ir kurį galima valgyti rankomis.
Negaliu pakęsti šaltienos, kiaulių ausų ir liežuvio. Iš įdomesnių, bet ne tokių populiarių valgių aš nemėgstu „kaplūno“. Tai toks pasaldintas vanduo su juodos duonos trupiniais. Bet „kaplūną“ labai mėgsta mano močiutė.
– Ar lenkams patinka lietuviškos virtuvės patiekalai?
– Iš tikrųjų lenkai labai mažai žino apie Lietuvą, lietuvius ir lietuvišką virtuvę. Bet kai jie atvažiuoja į Lietuvą ir paragauja lietuviškų valgių, jie labai greitai juos pamėgsta. Kai jie atvažiuoja į Vilnių, būtinai nusiperka juodos duonos ir suvalgo cepelinų.
– Knygoje paliečiate lietuvių vaišingumo temą. Ar galėtumėte palyginti lietuvių ir lenkų vaišingumą? Jis skiriasi?
– Arti Lietuvos esančiose Lenkijos teritorijose vaišingumo skirtumas mažas. Atstumui didėjant skirtumai tarp lenkų ir lietuvių vaišingumo išryškėja. Lyginant, pavyzdžiui, vaišingumą Vilniuje ir Varšuvoje gyvenančių žmonių, galima rasti labai daug skirtumų. Jei kažkas Varšuvoje kviečia mane į namus kartu išgerti arbatos ir suvalgyti pyrago, tai tikriausiai ten ir bus tik arbata ir pyragas. Nieko daugiau. Jeigu kažkas pasakė „einam išgerti arbatos“, tai nenustebčiau, jeigu tai ir būtų tik arbata. Lietuvoje ir Vilniuje mano šeimoje tai būtų neįmanoma. Jeigu teta pasikviečia šašlykų, tai tikriausiai dar dvi valandas prieš valgant šašlykus svečiai vaišinsis įvairiomis salotomis, mišrainėmis, užkandžiais ir kitais patiekalais. Tik paskui bus šašlykai. Kalbu apie šašlykus, nors žinau, kad tai patiekalas, kuris kilo iš Kaukazo. Knygoje rašoma apie tai, kodėl lietuviai pamėgo šašlykus ir dabar galvoja, kad tai jų tradicinis patiekalas.
– Jeigu reikėtų rekomenduoti kelis skaniausius receptus iš jūsų knygos, kokie jie būtų ir kodėl?
– Baravykų pyragėliai ir paprasta, liaudiška žemuogių sriuba – man tai mano vaikystės skonis.
