Tada prisipažįstu, kad lankiausi Vienoje labai trumpai, bet autentiško austriško pyrago man ir neteko paragauti.
Pasak konditerės, jei šiandien jūs nuvažiavę į Vieną norėtumėte suvalgyti rankų darbo štrudelį, tai reikėtų labai gerai paieškoti, o Birštone – tai galima padaryti.
„Vienoje tikrai reiktų paieškoti, nes šiandien visas pasaulis žavisi progresu, tai šaldytas gaminys yra pirmoje vietoje. Ir jeigu centrinėje Vienos gatvėje yra kavos namai ir ten anksčiau būdavo originalūs rankų darbo štrudeliai, tai šiandien ten jų neliko jau kokie penki metai. O jūs pas mus galite suvalgyti originalų austrų nacionalinį štrudelį“, – taip apie retenybe tapusį pyragą kalbėjo konditerė.
Kodėl tas štrudelis toks ypatingas? L. Mieliauskienė papasakojo, kad pagal legendą, kiekviena austrų moteris, kuri turi dukrą, privalėjo išmokyti kepti tą štrudelį, nes norint ištekėti Austrijoje, seniau kiekviena mergina privalėjo mokėti tokį pyragą kepti. Iš to pyrago kokybės spręsdavo apie nuotakos tinkamumą vyrui. Tešla turėdavo būti ištampyta rankomis ir būti tokia plona, kad patiestų meilės laiškus ir jie persimatytų.
Pasidomėjus, kur Austrijoje galima rasti tą vietą, kur galima aptikti autentišką rankų darbo štrudelį, konditerė teigė: „Žinau Marcelį, ten yra tokia kepyklėlė ir jeigu tas žmogus dar nenumirė, jis gamindavo ten štrudelį“.
Ilgi tobulinimo metai
Pasak L. Mieliauskienės, šiandien Lietuvoje mažai kas gamina štrudelį rankomis. Tik ji pati šį originalų desertą tobulina jau apie 30 metų.
Pačiai Loretai štrudeliai iš Burgenlando regiono yra skanesni, tačiau receptūrą, kurią naudoja – Žemutinės Austrijos (vok. Niederösterreich), bet to šefo mama, iš kurio receptą ji gavo, yra iš Burgenlando, regiono arčiau Vengrijos.
Pasidomėjus, ar dar kur galima atrasti Lietuvoje tikrojo austriško štrudelio receptą, L. Mieliauskienė nesuabejojusi atsakė, kad tikrai ne: „Aš manyčiau, kad originalios receptūros štrudelio Lietuvoje tikrai daugiau niekur nerasite. Galbūt galima rasti kažką panašaus, nes ten irgi skirtinguose regionuose skirtingai gamina. Burgenlando štrudelis nuo Niederösterreich skiriasi, kaip ir Kremso vynas nuo Burgenlando vyno irgi skiriasi.“
Gamina ir marcipaną
Kadangi Loretos sesuo jau 30 metų gyvena Austrijoje, nenuostabu, kad iš šios šalies konditerė į Birštoną atvežė ir štrudelio, ir marcipano receptą.
„Dabar auginu visus iki marcipano. Marcipaną į Lietuvą anuomet atvežė karalienė Bona Sforca, kaip ir šakutes, ir daug visokių kitokių gėrybių. Ji įnešė progresą. Juk vis dėlto itališka kultūra tais laikais itin aukšta buvo“, – apie migdolinį skanumyną, taip pat į Lietuvą iš Vakarų atkeliavusį kalbėjo L. Mieliauskienė.
Sužavėjo japonus
Netrukus konditerė nutarė manęs paklausinėti ir liepė pasakyti, koks yra pats populiariausias lietuviškas desertas, kuriuo labai susižavėjo japonai? Įdomu!
„Atvažiavę japonai ėjo kulinarinio paveldo kelią ir buvo pavaišinti vienu tikrai lietuvišku desertu. Kaip galvojat, kas tai yra? Tai yra šviežias agurkas su medumi. Taip, tai yra desertas“, – tokiu paprastu atsakymu nustebino maisto specialistė.
Austrai dėkojo džiaugsmo ašaromis
Pasakodama istorijas iš virtuvės gyvenimo, 57-erių konditerė prisiminė, kaip anksčiau vesdavo desertų degustacijas. Kartą, prieš pat degustaciją, atvažiavo viena grupė iš Šiaulių. Loreta sužinojo, kad pusė iš jų – austrai. Tąkart ji nebijojo, bet galvojo, kad niekam nebus įdomu ta pati jų nacionalinė virtuvė.
„O pas mane paruoštas Zacherio tortas, štrudelis, marcipanas. Na, galvoju... Ir mes patiekėme štrudelį. Po visko jau išeinu iš virtuvės, žiūriu, viena mergina sėdi ir verkia. Aš pažiūrėjau į grupės vadovę ir klausiu – kas yra? O ji man atsako, kad ji jau tris mėnesius nebuvus namie. Didžiausias įvertinimas buvo tai, kai ji pasakė, kad štrudelis buvo toks, tarsi būtų pas mamą“, – prisiminimais dalijosi kepėja.
