Šimtai fotostudijoje praleistų valandų, begalė bandymų, kūrybinių ieškojimų ir tobulumo ieškančių kadrų – tokia yra lietuvių fotografės kasdienybė, kurią kažkada pakeitė kava kvepiantis užsakymas. Užsienio rinkoje pripažinimo sulaukusi fotomenininkė pirmą kartą dalijasi savo neįprasta sėkmės istorija.
– Ar vaikystėje buvai viena iš tų su fotoaparatu nesiskiriančių mergaičių?
– Trylikos pradėjau lankyti sostinėje esančią dailės mokyklą, nes buvau pasinėrusi į tapybą. Taigi daugiau buvau ta mergaitė su didžiuliu segtuvu ir teptukais. Dar ir dabar dirbdama kartais užsikišu teptuką už ausies, o tai maisto fotografijoje labai praverčia. Keletą kartų pabandžiau piešti ir su kavos tirščiais. Fotoaparatą pirmą kartą į rankas paėmiau prieš dešimt metų. Nuo to laiko ir nebepaleidau.
– Ar pasaulyje, kuriame daugelis rytais vis dar keliasi keikdami savo darbą, tave galima pristatyti kaip svajonių veikla užsiimančią profesionalę?
– Manau, kol esi gyvas, pasaulis yra pilnas galimybių ir pasirinkimų. Nenorėčiau daugelį savo gyvenimo rytų nubudusi keikti dar vieną pirmadienį. Žinoma, kuo tik aš pati nedirbau – teko net namus dažyti. Tuomet ir susimąsčiau, ką galėčiau pakeisti. Šiuo metu esu žmogus, kasdien užsiimantis mylima veikla.
– Papasakok, kaip kavos nemėgstanti mergina pradėjo fotografuoti kavą. Atsitiktinumas?
– Mane pakvietė dirbti į įmonę, kur teko fotografuoti būtent šį produktą. Pirmieji mėnesiai nebuvo lengvi, bet vėliau įvyko lūžis ir jau pora metų kava yra mylimiausias mano modelis. Kava tapo ir įkvėpimo šaltiniu pradėjus domėtis maisto fotografija. Taigi nieko nevadinčiau laimingu atsitiktinumu: daug dirbau, stengiausi ir taip tobulėjau. Ėmiau gauti vis daugiau užsakymų.
– Teko girdėti, kad esi padariusi įspūdingą kavos fotografijų skaičių.
– Taip, esu jų padariusi apie 480, nors dabar jau sunkiai suskaičiuoju. Palyginimui pasakysiu, kad per dieną gerai ištreniruota akis gali sukurti apie penkis ar septynis darbus, bet techniškai sudėtingas sumanymas reikalauja ilgesnio pasiruošimo, todėl darbų skaičius sumažėja iki vos vieno ar dviejų.
– Kokius tuomet iššūkius dažniausiai tenka įveikti kuriant maisto įvaizdį?
– Didžiausias iššūkis – rytoj padaryti geresnį kadrą nei šiandien. Kartais šis tikslas man neleidžia užmigti. Maisto fotografija priverčia apmąstyti ne tik tinkamiausio apšvietimo parinkimą, bet įpareigoja tapti ir stilistu, tam tikros temos atskleidimui ieškančiu įvairiausių įdomių daiktų. Taip esu prikaupusi senų indų, lentų.
– Ar darbe tenka patirti komiškų situacijų?
– Nemažai jų buvo pradžioje. Pamenu, kaip kartą dvi valandas trepsėjom su drauge prie vieno kavos puodelio ir nežinojom, ką dar galima padaryti – kadrai vis nepavykdavo. Nesėkmės ėjom saldinti desertais – tą kartą jų suvalgėm tikrai nemažai.
– Kas tave labiausiai įkvepia darbe ir kas įkvepia darbui?
– Darbe įkvepia pats procesas, bet lygiai taip pat man svarbus ir įkvėpimas – jis man prilygsta įsimylėjimo jausmui ir kartais gali ateiti iš niekur.
– Tavo kūryba jau spėjo išgarsėti už Lietuvos ribų. Ar turi savo braižą?
– Vadovaujuosi šiomis keliomis taisyklėmis: tirštumu ir šilumos jausmu.
– Kokios maisto fotografijos tendencijos šiuo metu užkariauja pasaulį? Ko dabar dažniausiai prašo užsakovai?
– Šiuo metu atkeliauja tamsių ir niūrių kadrų poreikis. Maistas juose tampa neįprastas, mistiškas, tačiau labai malonus akiai. Toks stilius vadinamas „dark and moody“, „mystic light“ ir jam naudojami įvairūs pagrindai: kuo senesnės lentos, gėles, vintažiniai indai, kiti įdomesni rekvizitai, madinga pilka spalva. Užsakovai vis dažniau savo produktą nori matyti pateiktą tam tikroje kompozicijoje ir tematikoje.
– Ar turi mėgstamą savo srities profesionalą, kurį mielai kopijuotum?
– Žaviuosi Davido Lofto darbais.
– Nupasakok baisiausią reklamą, kokią esi mačiusi? Kokios dažniausiai daromos maisto fotografijos klaidos?
– Darydami klaidas mes tobulėjam, nes klysti, vadinasi – kažką daryti. Tai – labai svarbu. Patarčiau maisto fotografijoje vengti nevalgomų daiktų: kartą teko matyti reklamą su dirbtinėmis gėlėmis salotose. Geroje nuotraukoje viskas turi būti skanu!
– Ar maisto fotografija Lietuvoje jau suvokiama kaip svarbi reklamos dalis? Kokių užsakymų dažniausiai gauni?
– Taip. Vis užmetu akį į mieste kabančias reklamas – tikrai yra dėmesio vertų, profesionaliai išpildytų. Man visada patinka, kai klientai prašo įvaizdinių nuotraukų, nes tai yra kūrybinis procesas, kuriame galiu daugiau atsiskleisti.
– Kokios esi nuomonės apie maisto asmenukių reiškinį socialiniuose tinkluose? Galbūt turi savo paskyrą ar seki kitas?
– Kartais netyčia pastebiu, tačiau dabar nesigilinu, tam trūksta laiko.
– Ar gali pasidalinti keliais patarimais, kaip gražiau įamžinti maistą telefonu?
– Maisto kompoziciją dėliokite apgalvoję idėją ir naudokite įdomius pagrindus.
– Su kuo tau įdomiau dirbti: vietiniais ar užsienio klientais? Ar lengvai pavyksta susitarti dėl kūrybinių išpildymo detalių?
– Sunku išskirti: su vietiniais susitinkame gyvai ir aptariame detales, todėl greičiau prieiname prie siekiamo rezultato. Visada pasiūlau, kaip galima jį geriau išpildyti.
– Koks užsakymas tau kol kas buvo įsimintiniausias?
– Tas, kuris kvepia kava.
– Esi jauna fotografė, prisidedanti prie maisto fotografijos vystymo Lietuvoje. Ar tenka išgirsti atsiliepimų apie savo darbus iš vyresniosios kartos profesionalų?
– Man autoritetas yra mano mokytojas Remigijus Zolubas, kuris ir pabara, ir pataria. Šio profesionalo nuomonė visada bus labai svarbi: kiekviena pastaba yra aukso vertės.
– Kada supratai, kad fotografija tapo ne tik mylima, bet ir pagrindine veikla? Ar tavo fotoaparatas žvelgia tik į maistą?
– Kai prieš trejus metus fotoaparato ėmiau nebepaleisti iš rankų šešias dienas per savaitę. Fotografuoju ne tik maistą – kartais reikia nuo jo pailsėti, atitrūkti mintimis, tuomet skiriu laiką produktų ir žmonių įamžinimui.
– Kokiais lietuviškais prekės ženklais žaviesi? Ar mūsų užsakovams ir fotografams dar yra kur pasitempti?
– Visada yra kur tobulėti, nes atsiranda naujovių, keičiasi tendencijos – turi nesustoti. Lietuvoje labai daug talentingų fotografų, o užsakovų norai yra skirtingi ir neretai biudžetas arba laiko stoka tampa kliūtimi jų išpildymui.
– Kada esi laimingiausia? Kas tau yra laimė?
– Esu laiminga. Manau, laimingu tampama dirbant su savimi, išmokstant žavėtis ir mėgautis paprastais dalykais. Tiesiog reikia savyje nešiotis laisvę ir tikėti, kad viskas yra įmanoma.
– Tai vis dėlto ar pamėgai kavą?
– Kava taip ir liko mėgstamiausiu mano modeliu, tačiau pati labai retai išgeriu puodelį kavos.