„Karalienės Bonos virtuvė“ – istorinė pažintinė ir gastronominė kelionė, pristatanti vieną ryškiausių XVI a. LDK istorinių figūrų – Lietuvos didžiąją kunigaikštienę ir Lenkijos karalienę Boną Sforcą. Tai pirmoji lietuvių autorių knyga apie šią valdovę, kuri atitekėdama į mūsų kraštus savo kraityje atsinešė ištisą Renesanso epochą.
Mintis parašyti knygą kilo istorijos entuziastei J. Bernotienei – ją sužavėjo ši iškili moteris, jos gebėjimas aktyviai veikti įvairiose įtakos sferose. Bonos Sforcos indėlis į LDK virtuvę ragino eksperimentuoti ir kurti, o atradimais norėjosi dalintis su kitais, būsimus skaitytojus užkrėsti Renesanso virusu. „Virusas nėra kenksmingas, atvirkščiai, – suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, stiprina pasididžiavimą savo istorija ir tradicijomis, skatina kurti ir atrasti“, – sako autorė.
Svarbių motyvų išsamiai pristatyti karalienę Boną Sforcą plačiajai visuomenei turėjo ir jos veiklą jau penktus metus kruopščiai tyrinėjanti R. Leonavičiūtė. Istorikės nuomone, nors Bona Sforca gyveno prieš 500 metų, jos norai ir siekiai turėtų būti gerai suprantami dabarties moteriai: „Šiandien vertinamos veiklios ir ambicingos moterys, sugebančios žongliruoti savo atsakomybėmis darbe ir šeimoje. Taigi Bonos asmenybė ir įvaizdis itin imponuoja ją vertinant per šiuolaikinės moters sampratą.“
Knygoje populiariu stiliumi pristatoma šios išsilavinusios, charizmatiškos ir ambicingos valdovės gyvenimo istorija: vaikystė, brendimo metai, nutekėjimo į LDK ir Lenkiją aplinkybės, valdymo ypatybės, reformos, diegtos šalyje, dvare, virtuvėje; santykiai su šeima – vyru Žygimantu Senuoju, sūnumi Žygimantu Augustu, marčiomis ir dukromis, tapusiomis svarbiomis Europos politinės arenos figūromis.
Ne tik skaityti, bet ir patirti istoriją autorės kviečia į virtuvę – knygoje skaitytojai ras 29 modernizuotus Renesanso laikų receptus, kurie, tikėtina, buvo žinomi ir Bonos dvare. Teigiama, kad Bona Sforca ne tik atnešė į Lietuvą itališkų patiekalų madą, bet ir suformavo Viduržemio jūros virtuvės tradiciją. Taigi knyga su atkurtais, modifikuotais, pačių autorių išbandytais XVI a. receptais dovanoja puikią galimybę susipažinti su kulinariniu paveldu praktiškai.
Originaliai iliustruota knyga sujungia istoriją su patyrimu, įkvepia labiau pažinti šalies praeitį, domėtis, kurti ir eksperimentuoti virtuvėje.
Pateikiame naujosios knygos ištrauką ir siūlome išbandyti porą joje publikuotų receptų.
Figos su pupelėmis
Manoma, kad Leonardas da Vinčis save laikė vegetaru – bene pirmuoju oficialiu vegetaru moderniųjų laikų Vakarų Europoje. Tuo metu vadintis vegetaru nebuvo taip jau paprasta kaip dabar, nes bažnyčia mitybą vien tik augaliniu maistu laikė „velnio banketu“. Pagal bažnyčios kanonus buvo teigiama, kad žmogus yra aukštesnė būtybė nei kiti gyvieji sutvėrimai, todėl privalo valgyti mėsą. Italų renesansinė kulinarinė tradicija lėmė, kad visoje Europoje valgyta daugiau daržovių ir mažiau mėsos.
Reikės:
- 200 g pupelių
- 270 g šviežių arba džiovintų figų
- 1 vidutinio svogūno
- 1 skiltelės česnako (4–5 g)
- 5–6 šakelių šviežių rozmarinų
- kelių baziliko lapelių
- 2 šakelių šviežių čiobrelių
- saujos susmulkintų šviežių petražolių
- druskos, juodųjų pipirų
- aliejaus
Pupeles mirkykite vandenyje per naktį, išvirkite (baigdami virti truputį pasūdykite). Svogūnus ir česnakus sukapokite, figas supjaustykite nedideliais kubeliais (pupelės dydžio). Keptuvėje su nedideliu kiekiu aliejaus pakepinkite svogūnus ir česnakus. Suberkite susmulkintus rozmarinus, bazilikus ir čiobrelių lapelius. Išmaišę sudėkite virtas pupeles, figas ir vėl pamaišykite. Patiekite su kapotomis petražolėmis.
Ryžių tarta
Yra žinoma, kad turtingi romėnai naudojo ryžių miltus veido ir kaklo kaukių, kremo gamybai – manyta, kad tokios priemonės itin balina ir švelnina odą.
Renesanso epochoje maurų atgabenti ryžiai Italijoje tapo vienais iš svarbiausių nemėsiškų produktų. 1465 m. išleistoje virtuvės šefo Martino de Rosio knygoje jau randame daug receptų su ryžiais. Siūlome paragauti netikėto patiekalo – nesaldaus pyrago – ryžių tartos.
Pagrindui reikės:
- 200 g miltų
- 100 g sviesto
- 50 ml vandens
- 1 šaukštelio (2 g) druskos
- 1 šaukštelio (2 g) cukraus
Įdarui reikės:
- 150 g migdolų
- 120 g ryžių
- šlakelio rožių vandens
- 2 g sausų mielių
- 10 g ryžių krakmolo
- 20 g cukraus
- 20 g pinijų
Pirmiausia pagaminkite tartos tešlą. Išmaišykite miltus su druska ir cukrumi. Šaltą sviestą supjaustykite kubeliais. Virtuviniu kombainu sumaišykite miltus ir sviestą – gausite trupinių masę – tada supilkite vandenį. Išminkykite, suvyniokite tešlos kamuoliuką į maistinę plėvelę ir dėkite į šaldytuvą 30 minučių. Nuo tešlos atgnybkite saujos dydžio gabaliuką ir atidėkite atskirai, jo prireiks vėliau. Iš atvėsusios tešlos iškočiokite apvalų, maždaug 30 cm skersmens, lakštą (iškočiotą paplotį įdėjus į 23 cm kepimo formą turi likti apie 4 cm tešlos). Formą žemais banguotais krašteliais ištepkite sviestu ar aliejumi, klokite į ją tešlos lakštą, tolygiai padengdami dugną ir kraštus, subadykite šakute ar dantų krapštuku. Paruoštą pagrindą šaukite į orkaitę, įkaitintą iki 190 °C, kepkite apie 15 minučių. Kepdama tešla formoje gali išsipūsti ir pavirsti kalnagūbriu, todėl ją reikėtų „nuraminti“ kokiu rankšluosčiu – tai daryti gali tekti kelis kartus.
Įdarui migdolus nulupkite ir sumalkite. Užkaiskite virti ryžius. Į maltus migdolus įpilkite šlakelį rožių vandens, kuris tartai suteikia ypatingą skonį, ir kliūstelėkite ryžių nuoviro iš verdančio puodo, kai jie jau bus bebaigiantys išvirti. Išmaišykite. Virtus ryžius permalkite su migdolų mase, įmaišykite krakmolo, įberkite cukraus, pagrūstų, bet ne sumaltų, pinijų, viską dar kartą išmaišykite.
Sukrėskite paruoštą įdarą ant pusiau iškepto tešlos lakšto, uždenkite „dangteliu“ – iškočiotu plonu lakšteliu tos pačios tešlos – ir kepkite dar 15 minučių. Stenkitės neperkepti. Ištraukę iš orkaitės, apšlakstykite tartą rožių vandeniu, apibarstykite cukrumi ir patiekite.