Meksikos laboratorija
Išties apie „Sofa de Pancho“ esu parašiusi savo vieną pirmųjų restorano apžvalgų, o Diana Puškoriūtė, moteris gyvenusi ir įkvėpimą atidaryti meksikietišką restoraną Lietuvoje parsivežusi būtent iš tos šalies buvo viena pirmųjų mano blog’o svečių.
Nidą ji vadina šios šalies veidrodžiu, pasirodo būtent dėl to, jog šį kraštą irgi suformavo vandenynas. Smagus, bet tuo pačiu truputį ir lėtas gyvenimas, ypatingi saulėlydžiai ir tikra oazė augalams – primena būtent Meksiką.
Dianai, kuri yra visiškai atradusi sodininkyste ir daržininkę, čia pavyko rasti meksikietiškų astrų bei pačiai užsiauginti meksikietiškų mėtų. Klausiu aš jos:
– Diana, papasakok, kas tavo daržiuke.
– Mano daržas – kaip ir įmonės pavadinimas, – Meksikos laboratorija. Auginu kukurūzus, pomidorus, tomatillos (aut.past. meksikietiški pomidorai, o pagal Wikipedia – filadelfinė dumplūnė), cukinijas, avietes, braškes, galybes įvairių prieskonių. Turiu netgi meksikietiškos mėtos, kurios skonis primena anyžių. Beje, labai džiaugiuosi savo gėlynu. Sėklų prisirinkau iš mamos, iš močiutės, iš uošvio, iš kaimynų.
Sėkmės pavyzdys
„Sofa de Pancho“ Vilniuje jau septintus metus skonių palete ir išskirtiniu aptarnavimu džiugina ne tik sostinės gyventojus, bet ir svečius. Čia visuomet reikia užsirezervuoti staliuką iš anksto ir iš čia visą laiką nesinori išeiti. Aš jį laikau tikru sėkmingo restorano pavyzdžiu (nes 7 gyvavimo metai Lietuvoje palyginus su jauna restoranų kultūra ir rinkos situacija yra labai nemažai). Po ketverių metų Vilniuje, duris, tiksliau denį atvėrė vieta ir Nidoje.
Apie ją mes ir pakalbėkime,
Restoranas primena jaukius namus
Pirmus metus atplaukioję laive (kur gaminimo sąlygos iki dabar atrodo sudėtingesnės nei Ničės filosofijos interpretacijos), šeima įrengė namus. Tie namai – meksikietiškas restoranas, lepinantis autentiška aura ir skoniais, intregruotais mūsų visuomenei.
„Pirmus metus restorano svečius pasitikdavome laive ar tiesiog sutikdavome mariose. Darbo sąlygos nebuvo pačios idealiausios– nedideliame laivelyje ruošdavome meksikietiškus paplotėlius tacos, juos pristatydami tiesiai į laiveliais ar jachtomis plaukiojantiems svečiams. Vakarienes rengdavome prisišvartavę, o prieš atsidarant, kai tvarkėmės maisto licenciją, tikrinančios ekspertės tiesiog pačios buvo apšalusios, kaip tokių dalykų įmanoma prisigalvoti, bet svarbiausia, kad viskas pavyko puikiai“.
Po sėkmingo starto, tikiu, kad pasidarė ankšta, o atsiradus tiesiog idealiam (čia mano asmenine nuomone) nameliui, restoranėlis persikėlė į jį. Meksikietiško maisto ambasada Nidoje skaičiuoja jau antrą sezoną. Bet apie viską nuo dar nuo kitų pradžių.
Sveiki atvykę į Meksikos virtuvės ambasadą Nidoje
Jaukiai pro plevėsuojančias užuolaidas besisukant meksikietiškoms plokštelėms ir nesibaigiančioms personalo šypsenoms kviečianti užeiti vieta siūlo meksikietiškus patiekalus ir gėrimus. Visuomet ją lankau su didžiulu malonumu ir visuomet laukiu, kada galėsiu dar ten apsilankyti (arba nusiųsti svečius, po kurių apsilankymo gaunu tik geriausius atsiliepimus).
Savininkai – Rimvydas Bartkus ir Diana Puškoriūtė čia atkūrė ne tik autentišką jausmą, bet ir prikėlė interjero detales antram kvėpavimui. Tik atvykus sutinku Rimvydą bevežantį laisvų žmonių dviračių (Christiania bike) mokyklos salės kėdes restauracijai. „Pameistrausiu pats“, – sako vyras, kuris kone visą restoraną-namą sukūrė savo rankomis ar bent stebėdamas darbininkus žvitria akimi.
Už vieno stiklo – atviras pečius, suręstas specialiai šildyti meksikietiškiems kukurūziniams paplotėliams taco, kesadilijoms su tirpstančiu burnoje sūriu ar kitoms gėrybėms. Kaip ir priklauso, prie jo sukasi meksikietis šefas (aišku, su, būtina paminėti, teisingai surinkta virtuvės komanda). O už kito stiklo (supraskite, lango) – tyvuliuoja marios. Aišku, dar stikle pas dažną – tekila (kruopščiai atrinkta ir priderinta tiek prie svečių norų, tiek prie patiekalų).
Kas meniu? Valgiaraštis truputį trumpesnis nei visą sezoną veikiančiame Vilniaus restorane. Būna ir patiekalų – pritaikytų esamam momentui (ne tik sezonui, bet ir sezoniškai savaitei). Neragavę tacos net nebandykite iš ten išeiti, midijų fanai patirs orgazmą, mėsėdžiams privaloma paragauti specialioje krosnyje ruoštos ir aluje marinuotos birria. Būtinai užsiprašykite Margaritos kokteilio – klasikinės arba mangų. Ir vakarą užbaikite (arba pradėkite) nuo stikliuko geros tekilos, kurių čia tikrai jums pasiūlys. Beje, kadangi asmeniškai įsiprašiau patvarkyti jų vyno kortą, tai atsirado nemažai ispaniško putojančio vyno – cava – rūšių. Tad burbulų fanai – nelikste ir jūs neapdovanoti.
Tiesa, be to, jog virtuvės šefas yra autentiškas meksikietis, visa komanda ten visada linksma, maloni ir puikiai aptarnaujanti, ko dažnai visgi pasigendame restoranuose...
Bendruomeniškumo kūrimas ir kolaboracijos
Yra dar vienas dalykas, kuris mane asmeniškai džiugina – bendradarbystė su kitais restoranais, šefais, barmenais. Kolaboracija ir bendruomeniškumo palaikymas, tikiu, kad irgi prisideda prie šio restorano sėkmės. Mes, žmonės, pripratę ir linkę labiau konkuruoti nei kurti ir megzti ryšius su panašią veiklą vykdančiais žmonėmis ar įmonėmis. Jau vien šią vasarą vakarienes „Sofa de Pancho Nida” restorane darė Martynas Praškevičius ir geriausio Lietuvos restorano „Džiaugsmas” komanda; šefas Deivydas Praspaliauskas ir „Amandus” komanda.
Reziumė
Vėsi, truputį sūri (dėl padruskinto kraštelio), vos vos salstelėjusi ir rūgšti (kaip man patinka) Margarita, meksikietiški paplotėliai tacos (be kurių nebeįsivaizduoju savo gyvenimo), midijos su maloniu aštrumu (kurių dėka išvis pamilau midijas) ir nuo ėriuko kaulo plyštanti mėsytė. Dar ta neapibūdinama žodžiai Nidos aura ir begalinės marios su kas valandą besikeičiančiu dangaus natiurmorto. Visa tai man yra „Sofa de Pancho” Nidoje.
Ir prie viso to, sugalvojau užduoti kelis klausimus apie patį gyvenimą Nidoje ir kaip va taip imti ir išsikraustyti iš sostinės į vieną gražiausią Lietuvos kampelių.
– Kaip nusprendėte persikelti į Nidą ir kiek jau laiko esate čia?
– Į Nidą persikėlėme dėl šeimos gerovės ir gamtos. Norėjome, jog vaikai augtų švariame ore ir atrastų ryšį su gamta. O ir patys po daugiau nei dešimtmečio Vilniuje ir įvairių kelionių nusprendėme pagyventi ramiai (slow living). Šį persikėlimą pavadinome „Freiheit” (laivo pavadinimas, kur buvo pirmasis restoranas, o dabar yra baras), o įsikėlėme 2017 metų vasario 16-ą dieną.
– Koks gyvenimas Nidoje?
– Gvenimas Kuršių Nerijoje yra laisvė tranzite.
– Kaip pavyksta tiek metų išlaikyti kokybę?
– Mes mylime maistą ir žmones. Mums tai yra ir veikla, ir komunikacija, ir detalių chaosas, kurį mes mėgstame tvarkyti. Emocijas kuriame per maistą. Mums restoranas – namai. Manau, jog toks požiūris ir padeda išlaikyti kokybę. Taip jau 8-is metus ir, tikimės, amžinai.
– Dar trumpai papasakok apie savo sąsajas su Meksika.
– Gyvenau Meksikoje 2007-2009-aisias metais. Su Rimvydu dar buvome nuvykę ten mėnesiui. Čia restorane norime tą Meksiką tokią ir perduoti – šiltą, jaukią, tokią, kokią išgyvenome mes. 2012-ais metais atidarėme restoraną ir gyvename savo Meksikoje kasdien. Mūsų šuo Pancho (kurį parsivežėm iš Meksikos) priduoda daug šarmo taip pat. Jaučiu, jog tampu tikra Meksikos Lietuvoje ambasadore, turiu daug kontaktų, ne tik sau, bet ir restoranams ar žmonėms teikiame kokybiškus produktus iš Meksikos. Jaučiu, jog tikrai sukūrėme meksikietiškus namus Lietuvoje. O kažkada svajojau Meksikoje atsidaryti lietuvišką restoraną...