Nuo karo pasprukusi ukrainietės ir lietuvio šeima pačioje Vilniaus širdyje atidarė kavinę: apie tokią svajojome dar gyvendami Kyjive

Nuo karo pradžios Lietuvoje gyvenantys Mariya ir Dainius prisipažįsta netikėję, kad viskas truks tiek ilgai. Supratę, kad laiminga pabaiga – dar toli, sutuoktiniai nutarė Vilniuje įgyvendinti dar Kyjive jų sunokintą svajonę – lankytojams, kurie vertina kokybišką, rūšinę kavą, atidaryti kavinę. Pačiam sostinės centre atidarytai įstaigai suteikė uždegantį pavadinimą „Karštos galvos“ ir prisipažįsta besidžiaugiantys sėkmingu startu.

Ryšys trunka 19 metų

Mariyos ir Dainiaus istorija pradedama rašyti 2005-aisiais, kai baigusi studijas universitete Mariya atvyko į Kyjivą ieškoti darbo. Po savaitės susipažino su Dainiumi ir sako iškart supratusi, kad tai – jos žmogus.

Dainių į Ukrainą atvedė prekybos verslo reikalai. Marketingo specialistė Mariya dirbo reklamos, sveikatos, kosmetikos pramonės įmonėse ir pamažu kilo karjeros laiptais.

Kyjive įsikūrusi pora praėjus 8 metams po pažinties susituokė, gimė pirma dukra, kuriai dabar devyneri, o prieš penkerius metus sulaukė ir antrosios. Kalbėdama apie kone 19 metų su Dainiumi trunkantį ryšį Mariya pastebi: „Atrodo, pusę gyvenimo jau esame kartu.“

Augant profesinėms ambicijoms ir šeiminiams užmojams pora nutarė Ukrainos sostinėje atidaryti kavinę. Kol Dainius kaupė žinias baristos, kavos ruošimo mokymuose, Mariya tyrinėjo rinką.

„Atidaryti kavinę sumąstėme ne šiaip – mes save vadiname kavos entuziastais. Protingais, kurie per dieną išgeria jos du tris puodelius, tačiau laikydamiesi ritualų, stengdamiesi patirti kavos gėrimo malonumą“, – stengiasi perteikti Mariya.

Neigė karo grėsmę

Pora jau buvo radusi patalpas, jau sudėliojusi kavinės įrengimo ir atidarymo planą, numačiusi viziją, kaip išsiskirs nemenką kavos kultūrą puoselėjančiame mieste, kai užgriuvo karas.

„Nors dar iki jam prasidedant sklido įvairios kalbos, savo viduje jas neigiau, nenorėjau tikėti, kad karas gali prasidėti. Aš pirkau baldus namams, paveikslus, tarsi norėdama sau pačiai įteigti, kad mums niekur nereikės išvažiuoti“, – atvirauja pašnekovė.

O Dainius jautė realų pavojų, ypač, kai pasienyje su Rusija ėmė augti kareivių skaičius, ir vis ragino žmoną važiuoti į Lietuvą. Ir nors Mariya su tuo nesutiko, vieną naktį susapnavo košmarą ir ryte nubudusi vis tik nutarė pradėti krauti lagaminus. Dėjo į juos dokumentus, drabužius, kelionėje reikalingus daiktus.

„Jei man būtų reikėję surinkti daiktus tą vasario 24-ą, nieko nebūčiau sukrovusi, – įsitikinusi Mariya. – Mane buvo ištikęs toks šokas, kad sunkiai blaiviai mąsčiau. Mes gyvename aukštai, prieš mus atsiveria visas Kyjivas, tad išvydę bombardavimus, suvokėme, kad negalime čia likti.“

Mariya viską atsimena lyg per slogų rūką – kaip dar ieškojo kažkokių vaikiškų daiktų, kaip skambino tėvams, guodė antrąkart per 10 metų bombardavimus išgyvenančius senelius iš Lisičiansko.

Mariya su Dainiumi iš anksto buvo nupirkę vaikams kelionei saldumynų ir visaip stengėsi, kad dukroms kelias į Lietuvą atrodytų lyg nuotykis. „Nors viduje jaučiausi siaubingai! Kelionę atsimenu lyg filmo kadrus apie armagedoną“, – dalijasi ukrainietė.

Įdarbino ir karo pabėgėlius

Po maždaug 10 dienų trukusios komplikuotos kelionės šeima pasiekė Vilnių, kur apsistojo pas Dainiaus tėvus, vėliau išsinuomojo butą.

Kurį laiką Mariya nuotoliu tęsė darbą tarptautinėje įmonėje, tačiau kai darbdaviai ėmė raginti grįžti į darbą fiziškai, moteris paliko postą.

„Bendraudama su Ukrainoje likusiais draugais ir pažįstamais, puikiai žinau, koks ten pavojus, ir aš negaliu įsivaizduoti, kad mano vaikai grįžtų į karą“, – apie sprendimą likti Lietuvoje pasakoja moteris. Ir su vyru ėmė domėtis galimybe atidaryti kavinę Lietuvoje, Vilniuje. Parengus veiklos planą ir gavus paskolą pora rado jai patalpas pačioje Vilniaus širdyje – Pilies gatvėje. Kur praėjusių metų spalį atidarė kavinę „Karštos galvos“.

„Galvodama pavadinimą norėjau, kad tai būtų apie mus su vyru – kažkas ryškaus, gaivališko, uždegančio. Puiki kava, susitikimai su mylimais žmonėmis, jaukios spalvos kelia laimės hormono serotonino kiekį, tad siekiame, kad žmonės būtų laimingesni. Pavadinimas lietuviškas, nes norime įsilieti į lietuvišką aplinką, siekiame, kad mus rastų vietiniai“, – pasakoja.

Mariya neslepia: verslo pradžia nėra lengva, vis tik daug žadanti. Kavinėje šiuo metu dirba 7 žmonės, verslininkai įdarbino Ukrainos pabėgėlius.

Šyptelėjusi Mariya sutinka, kad kavinės vieta – išskirtinė ir skleidžianti puikią aurą.

„Pas mus nuolat užsuka įvairaus amžiaus lankytojai. Turistai, studentai, senamiesčio gyventojai, ateina aplink esančių įmonių darbuotojai, praeiviai, poros. Esame draugiški gyvūnams, tad pas mus nekeista išvysti lankytoją su šunimi. Norime, kad mūsų klientus viliotų noras išgerti kokybiškos, rūšinės kavos, kuri skrudinama Ukrainoje ir ten vietinių labai vertinama. Taip pat galima suvalgyti įvairių šaltų ir karštų užkandžių, košių, kišų, salotų, pastos, rizoto, suvalgyti sriubos, pasimėgauti desertais“, – vardija pašnekovė.

Pora jau pastebėjo, kad patiekalų kokybė gerokai pasikeitė, kai produktų šių gamybai ėmė ieškoti turguje. „Net klientai tai pastebi, sako: kaip pas mamą“, – pasakoja.

Prie karo priprantama?

Šiandien Dainiaus ir Mariyos vaikai lanko lietuviškas švietimo įstaigas, kalba ir ukraniečių kalba, ir lietuviškai.

„Iš pradžių atvykę manėme, kad ilgai čia netruksime, tačiau reikia konstatuoti, kad karas nesibaigia, tad kuriamės čia. Mano senelius išvežėme iš Ukrainos likus porai savaičių iki Lisičiansko okupacijos. Iš pradžių jie gyveno netoli Ukmergės, kur geri žmonės buvę užleidę namą, o dabar išvyko į Kanadą, kur nuo 2005-ųjų gyvena mano mama. Dabar Ukrainoje artimųjų nėra, likę tik draugai“, – sako Mariya.

Ji su vyru kasdien skaito iš kariaujančių namų atskriejančias naujienas, nuolat susirašinėja su likusiaisiais. Kartais atvykstantys draugai atveža iš buto paimtus vaikų žaislus, kitus daiktus. Mariya neslepia: labai suduria širdį.

„Tačiau dabar, kai turime čia verslą ir įsipareigojimų, suprantame, kad į Lietuvą atvykome ilgam. Tikimės, kad mus priims“, – šypteli.

Paklausta, kaip vertina pasisakymus, kad prie karo priprantama, Mariya su teiginiu sutinka tik iš dalies.

„Taip, kaip baisiai beskambėtų, karas tampa rutina. Tačiau žinau ne vieną ukrainietį, kuris kiekvieną dieną išgyvena tik raminamųjų pagalba. Man draugai pasakoja, kad Ukrainoje vaikai net bijo eiti į metro, nes ši vieta asocijuojasi tik su sprogimais. Prasidėjus mokslo metams tėvai nuolat kalba ne apie švietimą, o apie tai, kad reikia nupirkti antklodžių į slėptuves, ar kaip gauti generatorių mokyklai. Skaitant tiesiog drasko širdį“, – taria pašnekovė.