Kaip rašoma pranešime spaudai, „Hot Air Lines“ direktoriui ir vyriausiajam pilotui Vytautui Samarinui skrydis oro balionu yra savotiška meditacijos forma, išlaisvinanti nuo kasdienių rūpesčių ar kitokių galvosūkių. Tačiau net ir skrydžių meditacija nepadėjo iš galvos išguiti daugiau nei 4 metus kirbėjusios minties apie restoraną oro balione:
„Tikiu, kad, anaiptol nei atrodo, oro balionas yra neribotų galimybių šaltinis. Jau 15 metų skraidiname keleivius, dovanojame jiems geriausias akimirkas, o po skrydžių visi švenčiame skrydžio sėkmę, atidarydami butelį šampano. Su komanda stengiamės būti pirmieji rinkoje su naujais pasiūlymais, o aš pats visuomet norėjau skrydžiams suteikti kitokių, dar neišgyventų, pojūčių, todėl nusprendžiau sujungti du dalykus – savo meilę oreivystei ir maistui – į vieną. Neliko kito pasirinkimo, tik atidaryti skraidantį restoraną.“
Aeronautikos ir gastronomijos istorijos į vieną susiliejo trečiojo skrydžio brolių Mongolfjė suprojektuotu oro balionu metu. Gūdžiais 1783 m. oro balionui atsiplėšus nuo žemės, fizikas J. Charles ir aeronautikos specialistas N. Louis Robert garsiu šūviu atidarė šampano butelį ir paskelbė žmogaus triumfą prieš fizikos dėsnius. Šis šampano butelis į aero-gastronomijos istoriją įėjo kaip pirmasis pasaulio istorijoje skrydžio metu paragautas gėrimas.
Praėjo daugiau nei šimtmetis, kol technologijos suteikė galimybę ore mėgautis valgiais. 1919 m. komercinio skrydžio iš Londono į Paryžių metu keleiviams buvo patiekti sumuštiniai ir vaisiai. Tačiau, šis beveik beskonis maistas negalėjo lygintis su tarpukariu vokiečių dirižabliuose „Graf Zeppelin“ ir „Hindenburg“ vykdavusiomis puotomis. Per tris dienas trukdavusį skrydį iš Brazilijos į Europą ar iš JAV į Europą dirižablio keleiviai galėdavo žiūrėti pro langą arba leisti laiką restorane, mėgaudamiesi prasmingais pokalbiais ir įvairiais gėrimais bei maistu iš geriausių Europos viešbučių restoranų valgiaraščių. Tačiau po 1937 m. Niujorke įvykusios „Hindenburg“ dirižablio katastrofos, gastronomija ore apsiribojo prėsku lėktuvų maistu.
Niekas neišdrįstų pasakyti, kad lėktuvuose patiekiamas maistas bent iš dalies primena apdovanojimais įvertintuose restoranuose ragautus patiekalus. Lėktuvui pakilus, paliekame ne tik žemės paviršių, bet ir savo skonio receptorius. 9 km aukštyje hermetiškame orlaivio kabinos ore žmogaus gebėjimas skirti sūrumą ir saldumą sumažėja 30 proc. Įprastai, oro balionas retai kada palieka 1,5 km aukščio zoną, todėl skrydžio metu skanaujamas maistas ir gėrimai išlieka tokio paties skonio kaip ir pamėgtame restorane.
Skraidantis restoranas bus įkurtas moderniausiame Lietuvoje ir didžiausiame Rytų bei Šiaurės Europoje 24 vietų oro balione. Ruošiant oro balioną skrydžiui, keleiviams bus patiekiama dalis maisto ir gėrimų. Įaudrinus skonio receptorius, pakilę į padanges svečiai dėl ribotos oro baliono erdvės šiame neįprastame restorane maistu ir gėrimais mėgausis atsistoję. Skrydžio metu bus patiekiami išskirtiniai patiekalai iš restorano „Monai“ įkūrėjo Vytautas Samavičius sudaryto valgiaraščio, o prieš akis atsivers 360 laipsnių panoraminiai vaizdai.
„Mūsų tikslas yra įprastą skrydį oro balionu paversti į nesibaigiančią šventę visiems kūno pojūčiams. Šios kulinarinės kelionės metu keleiviai galės ne tik grožėtis Lietuvos miestais ir peizažais, klausytis iš žemės atsklindančių garsų, paliesti kankorėžius pušų viršūnėse, bet ir atsiduoti skonių ir kvapų žaismui,“ – pasakoja V. Samarinas.
Pirmasis skraidančio restorano bandomasis skrydis įvyko itin neįprastu metu – žiemą. Žema temperatūra reiškė keletą papildomų sluoksnių drabužių ir stulbinantį žiemišką kraštovaizdį.
Keleiviams ragaujant V. Samavičiaus ore paruoštą jautienos pjausnį, gurkšnojant raudoną vyną ir šaukšteliu laužant šviežio krembriulė cukraus plutelę, horizonte pasirodė sniegu užklotas Trakų salos pilies raudonis.
Šiemet įmonė šią pramogą siūlys tik grupėms ir nepardavinės atskirų pavienių vietų skraidančiame restorane. Preliminari kaina vienam asmeniui sieks kiek daugiau nei 200 eurų.