A. Užkalnio apžvalgą skaitykite čia.
Publikuojame iš anglų kalbos išverstą picerijos savininko laišką.
Norėčiau skirti 5 minutes – laiką, per kurį surūkoma cigaretė – ir pakomentuoti tai, ką perskaičiau jūsų straipsnyje apie savo restoranus.
Skaitant šio tariamo kritiko straipsnį apie mano restoranus buvo linksma, kita vertus, nenustebau. Linksma – nes šis žmogus, kaip daugelis politikų mano tėvynėje, gali parašyti visą straipsnį, realiai nieko taip ir nepasakydamas. Nenustebau, nes kaip dažnai ir nutinka, dar kartą įsitikinau žmogiško proto ribotumu, nepriklausomai nuo tautybės, nepriklausomai nuo amžiaus.
Kai prieš daug metų pradėjau „Bonocosi“ restoranų verslą, nusprendžiau suteikti šio nuostabaus miesto (kuriame jau seniai gyvenu) gyventojams galimybę su šeimomis šeštadienio vakarais nuveikti šį tą daugiau. Kaip matyti iš kelių pastaraisiais metais mano duotų interviu, nusprendžiau papasakoti apie savo šalies maistą, paaiškinti, kuo skiriasi šviežia mocarela nuo nešviežios mocarelos, suteikti žmonėms informacijos, kaip rinktis šį produktą... na ir po dvejų metų galiu sakyti – man pavyko. „Bonocosi“ šeima per dvejus metus įleido šaknis, klientai ėmė mus gerbti.
Į Lietuvą atvežiau picą „Al Metro“, į Lietuvą atvežiau arančinus, į Lietuvą atvežiau naujų dalykų, o šis džentelmenas, kurio neturiu garbės pažinoti, nė nežino, kuo skiriasi neapolietiška pica nuo picos „Al Metro“.
Kuo skiriasi maisto kritiko nuomonė nuo baro lankytojo nuomonės? Visada maniau, kad maisto kritikai yra išsilavinę žmonės, turintys patirties, išmanantys kulinarijos kultūrą, žmonės, kurie pateikia vertinimus, remdamiesi tam tikromis žiniomis, o ne šiaip nuomone. Tačiau skaitant tai, kas parašyta šio džentelmeno, manęs neapleidžia abejonės, kad maisto kritiko sąvoką suprantu neteisingai.
Jo straipsnyje perskaičiau nepagrįstus komentarus, klišes, kaip antai, „iš prekybos centrų neverta tikėtis kažin ko“, „itališkos virtuvės restoranams Lietuvoje retai sekasi“ ir t.t. Norisi paklausti: „Taip, bet Kritike, apie ką tu kalbi?“ Straipsnyje neparašyta apie pomidoro rūgštumo lygį, apie alyvuogių aliejaus ant staliukų (nemokamo) kilmę, neparašyta apie miltų, iš kurių kepamos picos, rūšį, neparašyta, kad ravioliai gaminti rankomis, nerašoma apie tradicijas ar kilusius klausimus.
Perskaičiau tik užtikrintus teiginius, o kai vyras pateikia tik atsakymus ir jam nekyla jokių klausimų, vadinasi, jis yra arba supermenas, arba kvailys... Mano perskaityti komentarai savo intensyvumu ir nusimanymu buvo panašūs į dailidės, kalbančio apie Mikelandželo tapymo techniką, komentarus.
Iš tokio išliaupsinto žurnalisto tikėčiausi <...> kad jis užleis vietą tikriems maisto kritikams, kurie bent jau turi kulinarinės patirties, kai ima vertinti restoranų savininkus ir pradeda kalbėti apie itališką virtuvę.
Visada mielai priimu kiekvieną savo mylimų klientų komentarą, nusiskundimą, kritiką, visada laikau juos pagrindu augti ir tobulėti. Bet kai skaitau straipsnius, parašytus žmonių, dirbančių nežinia kokį darbą, žinomų daugiausia dėl abejotinų priežasčių, tokiu atveju paklausčiau redaktorių – ar ne geriau būtų pataupyti vietą ir pakalbėti apie įdomesnius dalykus, pavyzdžiui, apie tai, kodėl Lietuvoje jūs gaunate žemos kokybės maisto produktus, kodėl Lietuvoje tokia didžiulė restorano darbuotojų kaita?
Taigi rūkydamas cigaretę atsiverčiau italų kalbos žodyną ir perskaičiau, kaip apibūdinamas „maisto kritikas“. Parašyta, kad tai žmogus, kuris analizuoja ir vertina remdamasis žiniomis.
Tada man pasidarė aišku – asmuo, kuris parašė šį straipsnį, nėra nei maisto kritikas, nei žurnalistas (net ne supermenas), o tiesiog vidutinio amžiaus džentelmenas, kuris nėra nieko girdėjęs apie itališką virtuvę, bet nusprendė pateikti asmeninę nuomonę (galbūt čia nebuvo trečiųjų šalių, o gal...), kad skaitytojai nepamirštų apie jo egzistavimą...
Cigaretė baigia degti, aš šypsausi ir toliau dirbu savo darbą, o kadangi mano restoraną įvertino baro lankytojas, leiskite ir man 1 balu iš 5 įvertinti šio garsaus žurnalisto straipsnį ir visiems palinkėti skanios picos.
Dr. Gianluca Armone