Tai yra Andriaus Užkalnio atsakas į savaitgalį jo apžvelgtos picerijos „Bonocosi“ šeimininko Gianluca Armone laišką, kuriame jis išsako savo nepasitenkinimą, jo nuomone, neargumentuota nuolatinio DELFI Maistas autoriaus kritika. Laišką galite perskaityti čia.
Malonu, kad mūsų nuomonės sutapo: man nepatiko jūsų pica, jums nepatiko mano tekstas. Aš jūsų picerijon turbūt negrįšiu, jūs mano tekstus galimai vis dėlto skaitysite, nes Lietuvoje pusė milijono žmonių kas savaitę pasako, kad neskaito Užkalnio, bet elgiasi kitaip – iš jų smalsumo ir dėmesio aš ir gyvenu.
Jūs nepažįstate manęs, ir tai nieko baisaus: jūs užsiėmęs žmogus ir nebūtinai daug dėmesio kreipiate į Lietuvos žiniasklaidą ir literatūrą. Galiu paaiškinti ir prisistatyti: aš jau daug metų kas savaitę rašau apie Lietuvos maistą, rašau visiškai subjektyviai ir pagal savo susigalvotas taisykles. Toks mano žanras.
Pas mus, Lietuvoje, kuri yra laisva šalis, kiekvienas, kas gali susimokėti už maistą restorane, gali apie jį pareikšti nuomonę. Mes tai vadiname „žodžio laisve“. Pasakoju jums tai, nes gal jūsų požiūris kitoks, antraip kodėl būtumėte išjungęs savo restorano vertinimo sistemą „Facebook“? Turbūt nenorite per daug teigiamų komentarų.
Jūsų picas ir raviolius vertina žmonės juos valgydami (džiaugiuosi, kad esate populiarus restoranas), mano tekstus vertina skaitytojai, kas savaitę juos noriai skaitydami. Iš to ir gyvenu. Dar leidžiu savo vardo žurnalą ir rašau knygas, aštuntoji jų netrukus pasirodys. Visos ankstesnės buvo bestseleriai – jums jos gal ir nepatiktų, nesužinosiu, kol neperskaitysite. O dar turiu savo vardo koldūnus, kurių parduodu dešimtis tonų. Jų rasite prekybos centruose, paragaukite.
Žinoma, yra tokių, kam mano straipsniai nepatinka, tačiau yra ir tokių, kam jūsų picos neskanios. Gyvenime taip yra: kartais tu esi vabzdys, kartais esi automobilio priekinis stiklas, ant kurio tas vabzdys išsitrėškia. Niekad nežinai, kaip kada pasiseks.
Linkiu jūsų verslui sėkmės, ir ačiū dar sykį, kad perskaitėte mano apžvalgą.