Iš kur žinau, kad restoranas prastas?
Kai net tie žmonės, kuriems šiaip jau viskas skanu, tylėdami nebaigia porcijos.
Kai matosi, kad pirma pinigus kišo į pastatus, interjerą, kalvystės dirbinius, prūdą, o apie virtuvę ir kas bus ant stalų pagalvojo paskutiniu momentu. Nemanykite, ne vien provincijos užeigose taip atsitinka. Tai lietuviško verslo prigimtinis bruožas. „Darom restoraną. Kažkaip padarysim; taip nebus, kad niekaip nebūtų.“
Na, ir dar, kai restoranas būna žirgyne. Arba vandens parke. Arba prie kokio nors malūno, ar krioklių. Kažkas lietuviams atsitinka (dažniausiai) – jei aplink šimto metrų spinduliu yra kokios nors veiklos, nuo sūpynių iki lipynių, nuo jojimo iki nardymo – tai iš virtuvės gero nelauk. Kažkas mums, lietuviams, užsiblokuoja. Mes galime vienu metu užsiimti tik viena veikla.
Į restoraną „Audruvis“ prie Joniškio mes atvažiavome ne tam, kad jį suvartytume. Aš taip pat nežinojau, kad ten bus žirgynas. Be to, aplink Joniškį nelabai didelis restoranų pasirinkimas (tiesa, vieną neblogą vietą radome, bet apie tai kada nors kitą kartą). Tiesiog kartais tenka užeiti ir pavalgyti ir į prastas vietas, kad matytume visą šalies kulinarinį paveikslą. Tyčia nesistengiame valgyti neskaniai. Kartais taip išpuola.
Restoranas tuščias nėra – prie didelio stalo būrys užsieniečių, kuriems, kaip suprantu, viskas skanu, jei su alum. Užsieniečių tokių irgi būna. Mes atsisėdame nuošaliau.
Valgiaraštis nemažas ir atrodo, kaip įprastinių lietuviškų kaimo užeigos hitų sąrašas, bet su šiokiu tokiu dėmesiu žvėrienai.
Lietuviška klasika yra kepta duona su sūriu, su styrančiais dantų krapštukais (3 EUR). Kartais ją pagamina skaniai. Čia vietoje skanumo padaryta estetika – lėkštė apibarstyta žalumynais. Žalumynai nepataiso vidutiniško patiekalo, jie yra kaip neono žaltvykslės ant prasto automobilio. Greičiau nuo jų automobilis nevažiuoja, kaip ir nuo niauktų langų.
Fazano sultinys su kibinu (3,50 EUR) – niekaip neatskirčiau, kad čia fazanas. Tiesiog kaip skystas vištienos sultinys su sausoku nabagėliu kibinu. Skanesnių kibinų nusiperku prekybcentryje, kai noriu kibinų. „Viskas čia gerai“, pasakytų daugelis nereiklių klientų. Čia ir yra jų problema. Jie pratę valgyti taip neskaniai, kad jiems tinka viskas, kas nesugedę ir nesudžiūvę. Neskanus maistas jiems yra norma.
Šimtai tūkstančių žmonių Lietuvoje tiesiog neturi poreikio valgyti skaniai, nes niekada skanaus maisto nepatyrė, ir, deja, jiems būtent tai ir patiekia daugybė restoranų, kurie gamina beskonį maistą tam valgytojui, kuris neturi skonio.
Silkė su baravykais, varške ir karštomis bulvėmis (5 EUR). Kaip jums tiksliau aprašyti šį patiekalą? Beskonė silkė su sprangia varške ir kietokomis bulvėmis, štai kaip. Buvo baravykai? Taip, bet nepadėjo. Ar tai blankiausias šių metų lietuviškas užkandis? Ko gero.
Taip, man patiko virti varškėčiai (5,50 EUR). Kitiems valgytojams – ne. Man, turbūt, jie labiausiai patiko todėl, kad ten buvo toks skonis iš vaikystės. Nebuvo jie nei išskirtinai geri, nei porcija didelė. Bet šitą porciją suvalgiau.
Elnienos šašlykas (8 EUR) buvo nesusipratimas, kietas ir nuobodus. Elniena nėra kiauliena ar ėriena. Ją reikia mokėti gaminti, ir receptas neturi būti saviveikla. Čia buvo saviveikla. Agurkai ir pomidorai man sukėlė minčių, kad aš pats skaniau pagaminčiau, ir tai nėra geras ženklas, nes aš nesu geras maisto gamintojas.
Tačiau niekas nebuvo taip blogai, kaip spagečiai su elniena (6,50 EUR). Morkų gabalai, lyg kirviu sukapoti, ir sprangi elniena kubeliais puošė pervirtus makaronus. Pervirtus taip, lyg juos ne valgymui gamino, o dezinfekavo verdančiame vandenyje, kad žūtų viskas, kas gyva ir skanu.
Taip, buvo pigu. Keturiese sumokėjome 52,30 EUR ir arbatpinigius. Tačiau, garbės žodis, geriau jau būčiau sumokėjęs 520 EUR ir pavalgęs skaniai.
Liūdniausia yra tai, kad neturiu kaip paaiškinti tokiems restoranams, kas yra blogai. Jie visada sako, kad pas juos ateina daug žmonių ir visiems viskas patinka, o dar ir užsieniečiai atvažiuoja. Viena tokia lietuviška maisto bakūžė Vilniuje gyrėsi, kad pas juos ateina valgyti žmonės net iš ministerijų, ir kas gali būti blogai, kai ateina žmonės iš ministerijų? Kas gali būti blogai, kai net ir užsieniečių atobusai sustoja, visi išlipa, susėda ir valgo? Jų net ir Feisbuke vertinimas yra penkios žvaigždutės iš penkių, kas parodo, kiek daug žmonių turi absoliučiai nulinius lūkesčius, kurie niekada nebūna nuvilti, nes bet kas yra geriau už nulį.
Taip, panašų maistą duoda šimtai restoranų visoje Lietuvoje. Miestuose ir pakelėse, su terasomis ir be jų. Ir tai yra problema, kad neskanus maistas, pagamintas be širdies, pakankamai dažnai pakartojamas, tampa norma, ir žmonės nesupranta, apie ką kalbu, kai kritikuoju juos. Jie galvoja, kad aš čia šiaip kabinėjuos.
Ne, tokie restoranai yra stovėjimas vietoje. Kai stovi vietoje, tave ilgainiui aplenkia visi, kas nors truputį juda.
Viena žąsis iš penkių.
Audruvis, Ziniūnų kaimas, Joniškio rajonas. Tel. +370 618 34763. Tinklalapis: http://www.horseaudruvis.lt/. Facebook profilis: https://www.facebook.com/uab.audruvis/
Darbo laikas nenurodytas.