Nereikia juk valgyti visko iki galo, galima ir namo parsinešti, bet didelė maisto porcija yra gerovės simbolis. Gražu, kai ant lėkštės visko tiek, lyg niekas nieko netaupytų, ir lyg valgytume paskutinį kartą gyvenime. Jeigu galime sau leisti gerovę, padarykime taip, kad ji matytųsi ir restorane, ant lėkščių.
Tai amerikiečiai sugalvojo neatsitiktinai: į tą šalį atvažiavo išalkę ne tik teisybės ir galimybių, bet ir maisto. Neatsitiktinai italų kilmės amerikiečių mamos garsėja tuo, kad ir savo vaikus, ir jų draugus, ir bet kokius svečius primaitina taip, kad jie raičiojasi ant žemės spazmuose, nebegalėdami kvėpuoti, ir sako „daugiau negaliu“, o jos šaukia „ką reiškia negali, dar bus desertas“, ir jų niekas nedrįsta neklausyti.
Apie tas italų kilmės mamas prisiminiau, valgydamas gana naujame (bent jau man) italų restoraniuke, kurį radome, bevaikščiodami po Užupį. Tas rajonas man patinka: jei nebūtų Kalifornijos ir Oregono valstijų JAV, na, dar Kolorado, tai turbūt visai norėčiau gyventi Užupyje, Vilniuje, Lietuvos Respublikoje. Nors jie (turiu omenyje rajono gyventojus) nemenkai pasipūtę, bet kažkaip aš jiems atleidžiu.
Tai buvo vienas nedaugelio kartų, kai restoraną pasirinkome, gražiai lietuviškai kalbant, iš lempos (tai mano mėgstamiausias pasirinkimo būdas, gal todėl, kad labai nedažnai jį gaunu praktikuoti). Man taip smagiausia, nors pataikymų procentas kuklus.
Dažniausiai, taupydami laiką (nes nesinori tuščiai eikvotis beviltiškoms vietoms), prašinėjame rekomendacijų Feisbuke. Apie šitą restoraną, Le Travi (itališkai reiškia „balkiai“), mums nė vienas žmogus neminėjo. Tiesą sakant, ir dabar net jo vardo nelabai kas Vilniuje žinotų. Nei pasakytų, kur jis yra.
„Le Travi“ yra Užupio gatvėje ten, kur anksčiau buvo Thierry kepykla, kuri dabar persikraustė į naujas patalpas. Taip, tai ta pati vieta, kur pavojingas pirmasis laiptelis viduryje (kepykla visada visiems sakydavo jo saugotis). Virtuvė – atvira, ir vos keli staliukai.
Valgį gamina pats šeimininkas, italas. Aptarnauja jo moteris, kuri atrodo esanti iš Lietuvos. Viskas vyksta labai šiltai ir šeimyniškai. Kai atėjo, mums sėdint, kiti lankytojai, kurie buvo ar veganai, ar gal turėjo kažkokių panašių problemų, ir nieko negalėjo valgyti, jų neišvarė, ir staigiai sugalvojo, kaip galėtų jiems įtikti.
Kaip italų restoranui, tai itin įspūdinga. Italijoje vegetariški ir veganiški pramanai beveik nelegalūs (mėsą valgo visi, ir teisingai daro).
Mūsų irgi neišvarė, o kodėl turėtų? Mes užsisakome iš meniu ir esame idealūs klientai.
Valgiaraštis – trumputis, ir surašyta kreida ant sienos. Gerai, kai net rinktis ypatingai nereikia: dviese beveik visko paragavome.
Karštas sumuštinukas „crostone“, su kumpiu ir šparagais (6 EUR) buvo smagus, ir iš puikių sudėtinių dalių, nors man tokie patiekalai ir nepatinka.
Panfritto (kitaip rašomas „pan fritto“, arba „pane fritto“) yra gruzdinti duonos gabaliukai, čia patiekti su kumpiu (5 EUR) – tokia itališka ubagienė. Smagu. Iš esmės, tai tolimas prancūziško tosto giminaitis (duona, antrą kartą kepta su kiaušiniene). Porcija nedidelė.
Pagrindiniai patiekalai yra lakštiniai. Mano draugė užsisakė carbonara makaronų (11 EUR), jie buvo puikiai paruošti ir patiekti „al dente“, ir carbonara padažas buvo tikrasis, teisingasis, su kiaušiniu, o ne grietinėlės ir kumpio gabalėlių marmalas, kokį dažnai gauni Europoje. Bet kokio mažumo porcija! Kaip trečdalis normalios, tiesiog degustacinė.
Tą patį apie porcijos dydį pasakysiu ir kalbėdamas apie rankomis suktus makaroniukus-vikšriukus iš pilno grūdo miltų su riešutų padažu (trofie integrali con sugo di noci, 9 EUR). Padažas puikus, vikšriukai nuostabūs, lyg būčiau pietų Italijoje, bet kas per porcija?
Desertui valgėme tokių gruzdintų aliejuje tešlos birbiziukų su riešutų ir šokolado, zeppole con Nutella (5 EUR) – jie buvo puikūs, tokie, kokius skanavau Neapolyje ar Sardinijoje, nors porcija čia irgi buvo mažytė, ne kaip Italijoje.
Man patiko, kad valgiaraštis tik itališkai. Padavėja, žinoma, išvers, bet gyveni Lietuvoje – mokykis itališkus pavadinimus, jei nori itališko maisto. Amerikoje niekad meksikietiškuose restoranuose neverčia patiekalų pavadinimų iš ispanų kalbos.
Už smagius pietus sumokėjome nei daug nei mažai, €60.50, na, ir dar arbatpinigius. Patiekalai nuostabūs, skoniai autentiški, atmosfera nuostabi – ir vėl ten eisim, kai užsimanysim pastos, bet gal užsisakinėsim visko po dvigubą porciją. Jei jie nepasitaisys ir nepradės dėti ant lėkščių po daugiau. Netaupykite, lietuviai šito nemėgsta. Italai irgi.
Keturios žąsys iš penkių.
Le Travi, Užupio g. 19, Vilnius. Tel. +370 607 53944. Facebook profilis: http://www.letravivilnius.com
Nuo antradienio iki ketvirtadienio: nuo 17:00 iki 22:00. Penktadieniais nuo 17:00 iki 23:00. Šeštadieniais nuo vidurdienio iki 23:00. Sekmadieniais nuo vidurdienio iki 22:00.