Tai bus, ko gero, pirmasis restoranas per labai ilgą laiką, gal per visą mano apžvalgų istoriją, kuris nenurodo telefono numerio savo Feisbuko puslapyje. Tai ne pasaulio pabaiga. Užtat yra el. paštas. Arba tiesiog galite nuvažiuoti ir pasižiūrėti.
Restoranas yra Aušros Vartų gatvėje, bet ne toje pusėje, kur pardavinėja verbas ir brangius gintarus miesto svečiams: jis yra ten, kur jau prie pat geležinkelio. Nieko baisaus, kuo pigesnė nuoma, tuo daugiau rūpesčio gali skirti savininkai maistui ir svečiams, taip aš manau. Man patinka restoranai be pretenzijų.
Restoranas „Anayor“ atrodo labai paprastai, galima sakyti, asketiškai, ir visas valgiaraštis parašytas kreida ant lentos. Pavadinimas, sako šeimininkas, yra kombinacija iš šiaurės Indijos posakio, kuris reiškia „noriu dar“, ir iš šventos vietovės, maldininkų lankomos, kuri vadinasi Anayor. Išmanu ir prasminga.
Raktinis patiekalas čia yra „dosa“, tai yra lyg toks gana kietas ryžių masės blynas (6 EUR), kurį mes pasirinkome su panyru (vegetarų sūriu), ir tas sūris savo ruožtu apipiltas kario padažu ir patiekiamas su daržovėmis ir taip pat su šilta lęšių ir tomatų sriuba, „sambhar“. Sriuba man patiko, pats blynas (nežinau tiksliai, ar visgi traškus blynas, ar gana minkštas traškutis) – irgi, pats panyras su kariu buvo ne mano skonio, bet tikriausiai taip pratę valgyti vegetarai. Nesiryžtu sakyti ką nors blogo, nes man atrodo, kad trūksta mėsos, bet tai ar protingas būtų toks pasakymas?
Panyro šašlykas su ryžiais (7 EUR) buvo valgomas ir, tiesą sakant, visko ko jam trūko, tai skonio intensyvumo. Ir dar jo skonis buvo praktiškai toks pat, kaip ir ankstesnio patiekalo. Taip atrodė, kad visi patiekalai vienodo skonio, tik skirtingų formų. Gal aš sugadintas indų ir bengalų virtuvės, kurią valgiau Anglijoje, o gal tos indų virtuvės, kuri yra kituose, labiau tradiciniuose, indų restoranuose Vilniuje, bet man viskas kažkaip labai blyšku. Prisiminiau mamos virtuvę: mama visada stengdavosi gardinti patiekalus kuo mažesniais druskos ir prieskonių kiekiais. Užtat kai užaugau, pradėjau valgyti „Vegetą“ arbatiniais šaukšteliais, barstytis pipirus, paprikas, sūrį, įvairias druskos rūšis, ir kandžioti aitriąsias paprikas tokiais gabalais, kad paskui galėdavau vien iškvėpęs orą uždegti degtuką. Man patinka aštrūs pojūčiai, todėl tapau rašytoju ir publicistu.
Mus pradžiugino lasiai, tokie gaivinantys pieniški saldūs gėrimai (2,80 EUR), kurių Indijoje per kelias keliones ragaudavau retai, nes vietiniai liepė nepirkti, nevalgyti ir negerti nieko, kas parduodama gatvėje. Čia gėrimas buvo puikus ir stiklinė buvo pilna skonio ir gaivos.
Iš kitų išskirtinių dalykų galima paminėti šeimininką, kuris (galbūt indišku papročiu, o gal taip jam pačiam tiesiog norėjosi) neatlyžo nuo mūsų ir labai norėjo bendrauti, atsistojęs prie staliuko. Mes ne prieš pasišnekėti, bet atėjus į restoraną, ir pavalgyti būtų gerai. Gal čia kultūrinis skirtumas: mes, šiauriečiai, labiau mėgstame tam tikrą distanciją. Netgi aš, kuris mėgstu kalbėtis su padavėjais, padavėjomis ir šefais.
Dviese sumokėjome 27,60 EUR, ir arbatpinigius, tiesa, dėl arbatpinigių likome nesuprasti: restorano šeimininkas ir šeimininkė nelabai suprato, apie ką čia ir kodėl. Bandė mums juos grąžinti. Galiu įsivaizduoti, kad lankytojai arbatpinigių nelabai palieka – gal veganai yra šykštūs ir tokie jų įpročiai, o gal šiaip pasitaikė taupanti publika.
Tai nebuvo blogas maistas, ir, esu tikras, tikrai bus kam labai patiks, bet tai nebuvo ir mano svajonių pietūs. Trys žąsys iš penkių.
„Anayor“, Aušros Vartų gatvė 27–12, Vilnius. Telefono numeris nenurodytas. El. paštas: mbanajoris@gmail.com Facebook profilis. Nuo antradienio iki šeštadienio – nuo vidurdienio iki 20:00 val. Sekmadieniais nuo 13:00 iki 20:00 val.