Jūs bijot šunų? Turbūt nematėt didelės dalies tų dvikojų, kurie pas jus poilsiauja. Ne mano reikalas, jūs tvarkykitės, kaip jums patinka. Mes apsistojome ten, kur esame laukiami. “Pušų paunksnėje”, Ingridos Sabonienės viešbutis jau tapo istoriniu, jis jau du dešimtmečius čia, prie parko, ir jis yra atskira respublika, kur geresnis gyvenimas ir kur visai kita Palanga: ne tik su šuniukais priima, bet čia viskas tylu, ramu ir rafinuota.
Kažkada beveik visi lietuviai manė, kad čia jiems neprieinama. Buvo tokie laikai, kai 700 litų buvo geras atlyginimas, o “pas Sabonį” apartamentai vasarą nakčiai kainavo 800 litų. Restorano kainos irgi kontrastavo su Palangos pasiūlymais. Šiandien čia irgi nepigu, bet kainų šoko, palyginti su geresnėmis Palangos vietomis ir Vilniumi, nebėra.
Mano prisiminimuose prieš penkerius metus šis restoranas buvo puikus. Dabar atvažiavau vėl, kad pamatyčiau, ar kas pasikeitė? Gal nusivažiavo? Gal suprastėjo? Juo labiau, kad senosios didžiosios kreivos pušies nebėra. Vietoje jos pasodinta jau paūgėjusi pušelė. Senoji pušis, viešbučio simbolis, ant visų indų ir viešbutyje visur, kur bepasisuksi.
Dabar ne sezonas, svečių nedaug, ir pusryčius valgome iš meniu. Tai bus apžvalga apie vakarienę, bet turiu paminėti Benedikto kiaušinius su krabais. Visiška Amerika, Vakarų pakrantės klasika, septynerių metų, kuriuos Saboniai praleido Portlende, Oregono valstijoje, atgarsiai: ten krabai ir kitokios jūrų gėrybės yra gerbiamos. Nesuprantu, kodėl Lietuvoje daugiau niekas tokių nepasiūlo. Krabai nėra deficitas.
Bet tai ir bandelė po kiaušiniu: tikras “English muffin”, kur tešla su raugintu pienu arba kefyru, kad būtų kaip kempinytė, sugerianti išbėgusį kiaušinį ir olandišką padažą. Šeimininkė su virėjomis pagal receptus pati mokėsi, kol išėjo taip, kaip reikia, nors kitur Lietuvoje dažnai būna ant bet kokios bandelės padėtas kiaušinis, kad tik duona: tai ant skrebučio, tai ant brioche bandelės, tai ant batono, ir žinot, ką paprastai sako? “Čia mes su fantazija, kažkiek improvizuojam.” Pas Ingridą Sabonienę niekas improvizacijų nedaro. Čia virtuvėje nėra garsių virėjų (nors tarpais buvo sunku patikėti): vietinis personalas pačios šeimininkės per daug metų išmokytas. Visi receptai skausmingos praktikos atkalti sunkiuoju būdu: “kol išeina”.
Vakarienė. Užsisakėme, žinokit, nenormaliai per daug, bet maždaug pusę tiek, kiek norėjome. Norėjosi beveik visko. Dar du patiekalus atsiuntė iš virtuvės paragauti, todėl jų čekyje nepamatysite: atvirai deklaruoju, kai mane vaišina kuo nors.
“Šefo komplimentai” buvo dydžio kaip visas patiekalas: ispaniškas vytintas kumpis ir duonelės su pomidorais. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad ispanišką kumpį mėgstu labiau negu italų prosciutto di Parma: ispaniškas dar gausesnis skonio. Apskritai, skonio gausa buvo viso vakaro tema. Skonis liejosi ir sproginėjo burnoje, taškėsi ir šaudė. Tai buvo intensyvumo festivalis.
Užkandžius paėmėme du: tai buvo traškūs ryžiai (14 EUR) ir špinatų salotos su triufeliniu kiaušiniu (14 EUR).
Ryžiai - keturių rūšių, su lašiša, tunu, šukutėm ir krabu - buvo kaip keturi šilti sušių gumulėliai su kepurėlėm, ir tai buvo modernaus japoniško skonio džiaugsmas, dar ir su aštraus majonezo akcentu. Ingrida Sabonienė sako, kad jos du mėgstamiausi skoniai - ir Ispanija, ir Japonija, ir tai jautėme ne kartą.
Iš špinatų salotų daug nesitikėjome, bet tai buvo trumų triumfas - minkštai virtas kiaušinis marškinėliuose visas aidėjo trumų skoniu; tai buvo lengva ir modernu. Net man, Užkalniui, mėsėdžiui, patiko salotos. Ko gero, skaniausios salotos gyvenime.
Kreminė omarų sriuba (20 EUR) buvo brutaliai kupina omarų ir švytėjo virtų kiautų spalva. Skonyje mums norėjosi mažiau pomidoro, kuris gal kiek per stipriai reiškėsi, o gal tiesiog mūsų kitoks požiūris. Vis tiek - viena geriausių sriubų Lietuvoje.
Jaučio uodegų sriuba (10 EUR) yra Arvydo Sabonio mėgstamiausioji ir atrodo labai paprastai lietuviškai, kaip mėsos sriuba iš valgyklos, kol neparagauji ir nesupranti, kad ten mėsa yra dešimčia galvų aukščiau už viską, iš ko kada nors Lietuvoje yra kas nors sriubą viręs. Tai skonio koncentratas. Šią sriubą reikia įtraukinėti pro šnerves arba švirkštu į veną leistis.
Mums dar atsiuntė paragauti pieninio paršelio užkandos. Tik ispanų ir italų virtuvėje yra tokia pagarba kiaulienai - kepta kiauliena su odele byrėjo ore nuo švelnumo, su obuolių tyre, maišyta su kepamo paršelio sultimis.
Pagrindiniai patiekalai (nors ką aš čia kalbu, ten visi buvo pagrindiniai) - aštuonkojis, keptas ir patiektas kaip kapotinis su chorizo dešra (26 EUR) ir juodadėmės menkės filė su baravykais (35 EUR).
Aštuonkojis traškėjo chorizo dešros gabalėliais ir tobulais mažyčiais ispanų stiliumi keptais bulvių kubeliais, o dar skonio pridėjo smulkinti baravykai. Mes jau beveik verkėme, kad reikės išvažiuoti, ir tada bum! - paragavome menkės.
Leiskite man papasakoti apie menkę. Ji tobulai, kaip lėtai filmuotoje reklamoje, sluoksniavosi, o bulvių košė buvo lietuviška, su spirgučiais ir svogūnais, o šalia buvo išilgai pjaustyti maloniai sausoki (ne pliurzėje ir grietinėlėje besimurkdantys) kepti baravykai, kurie jau buvo nebe lietuviškų grybų, o itališkų porcini pavidalo. Tai buvo vis dar lietuviškas patiekalas, kuriame tobulai susiliejo Vakarai ir mūsų Lietuva, ir tai turbūt skaniausia menkė, kurią galite paragauti Lietuvos Respublikoje. O tą bulvių košę maišė ir gamino angelai. Mes buvome persivalgę ir vis tiek negalėjome sustoti. Ir dar, ir dar.
Kadangi nežinojome, kur yra riba, desertui užsisakėme lietinių, iš kurių surišti ryšulėliai, ir viduje yra krabai, ir dar maskarponės ir šampano padaže (16 EUR), kurie buvo, žinoma, ne desertas, bet dar vienas patiekalas, ir tą patiekalą gamino Dievai.
Viskas? Ne viskas. Aš negalėjau išeiti, neparagavęs Kijevo kotleto. Koks mano pasiteisinimas? Kad Arvydas Sabonis visada užsisako du. Tai vienintelis Lietuvoje Kijevo kotletas, gaminamas brangiai, su kauliuku (kitur man neteko tokio rasti), bet tik taip tinka šiame restorane. Geriausiai, kaip tik įmanoma. Garnyras: žirneliai, morkos su česnaku, burokėliai. Labai lengvas, lyg angelų sparnais užtaškytas, majonezas, susimaišęs su žirnelių sultimis. Pasakiška vištienos konsistencija. Lydytas sviestas su žolelėmis. Tai ne praeities replika, tai tiksli tebegyvenanti klasika. Jei Lietuvoje šie metai yra pavadinti Nepriklausomybės šimtmečio metais, tai aš skelbiu šiuos metus Ingridos Sabonienės Kijevo kotletų metais.
Dviese sumokėjome, po pritaikytos nuolaidos (turiu iš senų laikų svečio kortelę), 182,92 EUR ir arbatpinigius. Nėra brangu, ypač turint galvoje, kad nemažai ir įvairių gėrimų ragauta.
Tai yra vienas geriausių Lietuvos restoranų, sakyčiau, trijų geriausiųjų sąraše. Tai yra vienintelė priežastis atvykti į Palangą ir, man atrodo, viena iš svarių priežasčių gyventi Lietuvoje arba čia dažnai apsilankyti. Tai, kad “Pušų paunksnėje” ne tik neužmigo, bet iššovė dar aukščiau į stratosferą. Žvaigždžių restoranas žvaigždėms ir žmonėms. Penkios žąsys iš penkių.
Pušų Paunksnėje, S. Dariaus ir S.Girėno g. 25, Palanga. Tel. +370 460 49080. Tinklalapis: www.pusupaunksneje.lt
Kasdien nuo 09:00 iki 23:00