Tikriausiai jie valgo bet ką, nes pažiūrėjus, ką tenykščiai žmonės rekomenduoja aplankyti iš vietos restoranų, iš pradžių nesupranti, ar jie tyčiojasi, ar turi labai kietą humoro jausmą. Dzūkijos gurmanas laisvai supirktų visus produktus šeimos jubiliejui artimiausioje veterinarinėje vaistinėje, kur maistas šuniukams ir katinėliams, o pakrato smulkiems graužikams jis patiektų desertui.
Jūs manote, kad aš juokauju? Palaukite, aš jums parašysiu apie limonadą, ragautą Varėnoje, tada pažiūrėsim, kuris iš mūsų čia juokauja.
Aš Dzūkiją myliu nuoširdžia ir didele meile, esu ten praleidęs vaikystės vasaras nuostabiame Zervynų kaime, esu perplaukęs visą Merkį pripučiama valtimi, bet kulinarija yra ne jų menas. Jiems kulinarija yra kaip lietuviams Eurovizija: Lietuvoje dzūkai užima dvyliktą vietą (iš šešių galimų).
Kad šis kraštas yra beviltiškas kulinarine prasme, galima atspėti vien iš to, kad jie didžiuojasi (didžiuojasi!) ir vadina paveldu tą sprangų siaubą, „grikinę babką“, kuri yra kaip orkaitėje keptas senas asfalto gabalas. Asocialų ir ligoninių valgyklų mėgstama šlapdešrė su batonu yra palyginti delikatesas.
Paklausėme Feisbuke, kur pavalgyti Varėnoje, ir, reikia pasakyti, daugelis rekomendavo ten apskritai nevalgyti, važiuoti į Vilnių arba apskritai emigruoti iš Lietuvos. Tačiau įtartinai didelis skaitytojų skaičius rekomendavo kavinę „Draugai“ grybų sostinėje, ir mes nuvažiavome į ten, nes regioninių perlų paieška yra viena iš „Laukinių Žąsų“ funkcija. Pagalvojau – o ką? Jeigu jie sugeba pasidaryti „Grybų šventę“, kurioje pardavinėja kinišką plastikinį šlamštą ir rankines iš Baltarusijos, tai nejau jie nepadarys restorano, apie kurį būtų įdomu paskaityti.
Restoranas „Draugai“ turi 4,9 žvaigždučių reitingą iš 5 galimų savo Feisbuko paskyroje, kas mums pasako du dalykus. Arba restoraną „Draugai“ reitinguoja vien tik jų draugai, ir jie net ir neveikiančiam restoranui duotų aukščiausią balą, arba ten reitingus formuoja rujojančių voverių pulkelis, kurios mėto riešutus į klaviatūrą ir taip gaunasi reitingas. Žmonėms reikia uždrausti reitinguoti restoranus feisbuke. Kas jums darosi? Jūs nepataikot paspausti ant vienos žvaigždutės, ar ką?
Pirmoji klaida buvo užsisakyti gerti naminio limonado. „Mėtų limonadas“ buvo stiklinė skystimo, kuris atrodė, kaip hidraulinis stabdžių skystis ir buvo blogesnio skonio, negu hidraulinis stabdžių skystis. Aš gyvenime nieko baisesnio nebuvau gėręs, o aš gėręs daug skirtingų ir labai keistų dalykų, skystų, milteliais ir tabletėmis, kas ligi šiol atsispindi mano rašymuose.
Limonadas buvo mėtų sirupas (pagal skonį – gamintas iš cemento pramonės atliekų), užpiltas vandeniu ir net neišmaišytas. Gal išmaišymas būtų kainavęs papildomų 20 centų, nežinau (valgiaraštyje parašyta, kad prie kai kurių patiekalų už papildomą padažą reikia primokėti 0,50 EUR, ir tokio jau seniai nesu matęs – kažkur Tauragėje būdavo bulviniai blynai, prie kurių grietinės įdrėbdavo tik už atskirą mokestį). Vien po to gėrimo reikėjo keltis ir važiuoti į artimiausią degalinę dešrainių, bet mes to nepadarėme. Atleiskite mums.
Šaltibarčiai (1,50 EUR) buvo rūgštūs, nešvelnūs ir nemieli, tačiau čia nenorėčiau kabinėtis – šaltibarščiai retai būna skanūs visuomeninio maitinimo įmonėse, net ir Vilniuje ar Kaune (skaniausius valgėme Viduklėje, bet apie tai kažkada bus atskira istorija).
Silkė su bulvėmis ir burokėliais (2,60 EUR) buvo vienas geresnių prisiminimų (kaip sako draugė, „bent jau nepurto prisiminus“), gal ji tiesiog pirktinė ir padėta ant lėkštės – nemanyčiau, kad restoranas pats ją sūdo. Jei įvyktų branduolinis karas ir nebeliktų daugiau pasaulyje restoranų, ir tas karas Varėną aplenktų, nes jos baisūs silikatinių plytų pastatai ir Černobylio daugiabučiai negriūtų net per bombardavimą (bombonešių lakūnai pažiūrėtų iš oro ir manytų, kad čia jau viskas ir taip sunaikinta), ir mums žūtbūt reikėtų vėl ateiti į „Draugus“, turbūt imtume tos silkės.
Tą patį galiu pasakyti apie kulinarinę praėjusių dviejų dešimtmečių klasiką, „Dzūkišką rinkinį“ (jei jis būtų Naujininkuose, vadintųsi „Naujininkų komplektas“, jei Pravieniškėse – „Pravieniškių naboras“, ir taip toliau). Jis kainavo 4,20 EUR ir ten buvo papjaustytos visai neblogos mėsos iš prekybcentrio: lašinukai ir šoninė buvo tikrai skanūs, taip pat ten buvo mėlynieji svogūnai ir rauginti agurkėliai. Dar buvo skrebutis iš duonos, kuri netinkama tosteriui ir todėl tiesiog apdegė. Viena duonos riekutė buvo lygiai tokia pati juoda, kaip mano širdis. Sėdėjau ir jaučiau, kaip nuotaika pamažu vėsta iki šaldytos vištos kulšies temperatūros.
Kiaulienos medaljonai buvo su daržovėmis ir šiokiu tokiu pipiriniu padažu (6,20 EUR), ir nieko įtartino nepastebėjom (mėsa buvo vidutinio minkštumo), išskyrus tai, kad pavalgius sustojo skrandis ir paliko nesmagus sunkumas, kuris atsikimšo jau tik vakare, Alytuje paragavus kibinų ir kolos, kurie pravalė vamzdžius.
Įspūdis, apie kurį taip ilgai atsiminsiu, kad svarstau išsitatuiruoti to patiekalo atvaizdą ant dilbio, su trim stačiatikių kryžiais, spygliuota viela, cerkvės kupolais ir užrašu „Niekada nepamiršiu“, buvo troškintas triušis garstyčių padaže su bulve folijoje ir keptais moliūgais ir cukinijomis (6,50 EUR). Kokia ta triušiena buvo prieš ją užpilant garstyčių padažu, negaliu pasakyti, nes ji nebuvo skirta valgymui. Mat tas padažas buvo blogiausiai derantis sumanymas pasaulyje. Tai nebuvo padažas, tai buvo kerštas triušiui. Tai buvo triušio išniekinimas.
Kai to negyvo triušelio siela nuėjo į gyvulėlių dausas, visos kitos gyvulėlių sielos ją badė letenėlėmis ir kikeno: „ar čia tu tas, ant kurio užpylė garstyčių padažo?“. Nes padažas buvo kaip skystis kepsninėms valyti. Ne, kaip skystis kepsninėms valyti, sumaišytas su pramoniniu tepalu ir išėjęs iš galiojimo. Aš neatmetu galimybės, kad būtent tuo padažu triušiuką ir užpylė, kol jis gyvas buvo, ir būtent nuo jo jis iškeliavo į geresnį pasaulį.
Po to triušio ir jo padlivkos jau net nebeįdomu kalbėti apie blogiausią pasaulyje bulvę folijoje ir nevalgomai iškeptus moliūgus ir cukinijas.
Aš tikrai neturėjau noro sudirbti šios kavinės. Ir dabar neturiu. Aš tik rašau, kaip man buvo. Aš net galiu ją rekomenduoti: kainuoja nebrangiai, važiuokit ir ragaukit, turėsit ką papasakoti vaikams ir artimiesiems mirties valandą. Be to, kur tu rasi restoraną, kuris rimtai galėtų konkuruoti su Vilniaus Vingio parko „Lakštingala“ kaip neskaniausio maisto restoranas Lietuvos Respublikoje.
Dviese sumokėjome 25,30 EUR ir arbatpinigius.
Viena žąsis iš penkių.
Kavinė „Draugai“, J.Basanavičiaus g. 2, Varėna. Tel. +370 (699) 62685. Facebook profilis. Valgiaraštis.
Sekmadieniais ir pirmadieniais - nuo 11:00 iki 22:00, nuo antradienio iki ketvirtadienio – nuo 11:00 iki 23:00, penktadieniais ir šeštadieniais – 11:00 iki 01:00.